Jau nepamenu kada,
Nieks nerūpėjo ta tema,
Ir mačiau pasaulį aš spalvotai...
Po pastarojo pirmo žvilgsnio,
Pasaulis tik mėlinas ir pilkas,
Su juo jis melsvas, be jo jis pilkšvas...
Ir taip be sustojimo ar atilsio,
Vienu žodžiu - begalo...
o jis juk tik žmogus...
Žinoma, protingas kaip jau reta,
Rimto žvilgsnio ir mėlynų akių,
Man tokių labai labai žavių...
Kartais salpsta mano siela,
Vien dėl žvilgsnio,
Tokio mėlyno...
Noriu tapti vien tik jo,
Bet tik to jam panorėjus,
To man būtų jau gana...
Nors nebandęs nieks nežino,
Kur tie neša viltį vėjai,
Ir negrįžta kartais niekada...
Bet jau žinau tikrai tikrai,
Jog tik jo aš noriu,
Taip besąlygiškai labai...
Gal išaušus naujai dienai,
Štai nušvis ta jo širdis,
O jis žodį pasakys...
YOU ARE READING
Betoniniai Kontrastai
PoetryTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
