Žvelgiu paveiksliukan,
Matau ten žmogeliukus,
Kartu - ne po vieną,
Ir dar mėnesieną.
Bet jie ryškūs, spalvoti,
Žiba lyg žvaigždės,
Nes kartu jie laimingi,
Tokie kitokie kaip deivės.
Noriu panirti,
Aš tojon realybėn,
Kartu su jais būti,
Įsikvėpti gyvybės...
Bet nelemta man tai,
Jie jau numirę seniai,
O aš gyvenu,
Nors be jų viskas kitaip.
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
