Kartkartėm, kai naktį lyja,
Taip tylutėliai, tyliai, tyliai,
Ir šnabžda man sava kalba jis,
Tiesą tikrą apie šį pasaulį;
Jog žmogus susikuria dievus,
Nes nori bent kažkuo tikėti,
Net kai kitka imtų griūti,
Kažkas išliktų šalia stovėti.
Tas dievas neturi būti tikras,
Bet turi būti geras lyg senelis,
Ne tas Kalėdų, bet šis irgi geras,
Ir mokyti jis žmones nori.
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
