Keistai visa tai man atrodo,
Pavargau jau nuo šito aš oro,
Klampau po juodžiausią aš purvą,
Lyg keliaučiau į lokio urvą...
Saulė pakeitusi spalvą,
Kasdien vis rečiau ji aplanko,
Tampa tamsu ir niūru,
Bet ne vieniša net, kai liūdžiu.
Visokių dienų mums gi reikia,
Visokių jausmų, patirčių,
Bet kur gi jau galas,
Šitos va kelionės?
Gal imsis jis šviestis už klevo geltono?
O gal ir ne, gal tik man taip atrodo.
Nes vis tikiu tuo, kuo noriu tikėti,
Vis matau tai, ką noriu regėti...
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
