tuštuma - visur aplink,
viskas plastikas - netikra,
bet jaučiuos lyg levituočiau,
kažkodėl tik aš viena...
lyg tik man vis kažko trūktu,
aš be to kasdien vis dūstu,
ilgesys to nepažinto kito,
vis griaužia skrandžio sieneles...
rūgštys kyla kaip po uždegimo,
bet jaučiuos lyg liepsnoju aš visa,
mano oda, kaulai lydos,
o minty - vien Jo paveikslas...
tas paveikslas šitoks tikras,
kad vien jo prisiminimas guodžia...
net jei netikras mano jausmas,
nes be atsako, vis vien giliai many prasmegęs...
taip giliai, jog net neatseku šaknų,
kurių neraučiau - radus,
o tik laistyčiau raudos lašeliais,
jų upėms plaunant mano skruostus...
norėjau aš tuo tikėti,
kad kada nors ir aš,
būčiau ėmus tau rūpėti,
...nesilioviau iki šiolei...
tik aprimus aš kaskart nutylu...
lyg pilnais žandais vandens...
ne bet kokio, o šaltinio...
to šventesnio negu meilė pirmutinė...
VOCÊ ESTÁ LENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesiaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
