Kai tyliai niuniuoju,
Tu tyliai rymoji,
Padėjęs galvą savo,
Ant mano peties.
Dėkinga pritylu,
Supratus kančias,
Tavas, begalines,
Tau žodžio netarus.
Veri savo žvilgsniu,
Tą dangų mėlyną,
Ir tyliai kvėpuoji,
Man tylint, šypsaisi.
Kaskart prisiminus,
Tą naktį gražiausią,
Nurimstu ir raudu,
Ne liūdžiu, tik tai šypsaus.
Tavęs vis ilgiuosi,
Be galo, be galo,
Bet jau nebeieškau,
O netgi slepiuosi nuo balso to tavo.
VOCÊ ESTÁ LENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesiaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
