Svyruoja palinkęs,
Tas gluosnis, kurs buvo,
Tau gimus sodintas,
O dabar tik palinkęs.
Tu mažas buvai,
Mamos rankose supais,
O dabar jau užaugai,
Tikru ąžuolu tapai.
Bet tu jos nepamirši,
Kaip ir bet kuris kitas,
Nes ji tave sukūrė,
Ne vien tik iš kaulų pilno kūno.
Ji tavo sielą nutapė,
Ryškiausiom spalvom,
Ji išmokė skaityti,
Tau knygas dovanojo.
Jos ryškus priminimas,
Minty mūs liepsnos,
Ir lydės mus kelionėj,
Kad ir kur ves likimas.
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
