Tavo akys,
Tamsos pilnos,
Mavo rankos - surakintos.
Aš pabėgti mėginau,
Bet suklupus apmiriau,
Pas tave vėlgi grįžau.
Tu negeras, -
Aš sakiau,
Bet nuo tądien nesprukau.
Nebebėgau, nemėginau,
Bet vilties nepraradau,
Išeities ieškoti nesilioviau.
Iki tamsos atseit gi blioviau,
Nors ir vaidinau gerai,
Tu neapsigavai.
Manim niekad netikėjęs,
Ir stebūklų nežadėjęs,
Tik tuo žvilgsniu mane vėręs,
Apmirei lyg iš siaubo tu nustėręs,
Vos atradusi vynuką nusitaikiau į tave,
Ir padūriau kažkur miške.
Bėgau aš vis tekina,
Nes pribaigti man tave,
Būtų per sunki našta.
Tad, viliuos gamta bus gailestinga,
Ir su savim pasiims,
Net ir tave tokį niekingą.
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
