Alesi Peligrose/lt

5 - prisipažinimas

Nuvažiavę prie Erlio ežero, išsitiesėme pledą ir susidėjome daiktus. Markas, kaip ir ir žadėjo, pasirūpino užkandžiais. Traškučiai, vynuogės, sausainiai ir kiti skanėstai. Žinoma atvežė ir alkoholio. Šiaip ne taip ant smėlio sugebėjau padaryti kokteilius. Įpjausčiau žaliosios citrinos į visas 4 stiklines. Įdėjau ledo kubelių ir įpyliau romo. Dar šiek tiek coca colos ir štai, viskas.

- Čia tie patys? - Luisas išsišiepė paimdamas stiklinę.

- Žinoma, mano firminiai, - tariu nusiaudama batelius ir numesdama juos į šalį. - Einu dar į mašiną, kažko kažkam reikia?

- Ne.

Linktelėju nueidama nuo brolių ir priėjusi tvorą, užkėliau vieną koją įterpiau į skylę ir pašokusi persisvėriau svorį į kitą pusę. Tada nušokau nuo tvoros iškarto pajusdama švelnią žolę pėdomis. Atsirakinusi automobilį pasiėmiau telefoną, kurį buvau palikusi ir grįžau pas brolius. Luisas su Fernandu jau ėjo ežero link, o aš užsiverčiau stiklinę kokteilio ir išgėriau pusę jo.

- Eisi maudytis? - Markas gulėjo ant nugaros ir žvelgė į mane.

- Tai aišku, tik spėju vanduo ledinis, - sugebu atsisegti suknelės užtrauktuką ir numetu ją šalia savo batelių.

Atsisukusi į Marką pamačiau, jog šis maigo telefoną ir šypsosi.

- Kam jau rašai, jaunuoli? Eik maudytis tik, - nusijuokiu.

- Taip taip.. Tuoj.

Staiga pajutau ledines rankas aplink savo kūną, nuo kurių garsiai suklykiau kai per kūną nubėgo šalčio banga. Mane kažkas pakėlė nuo žemės, o iš jėgos dydžio nusprendžiau, jog tai Luisas.

- Palauk, ne! Man reikia priprasti, nenešk į..

Kai buvau numesta į vandens telkinį ir mane visą apsupo nesveikai šaltas vanduo, kūnas patyrė šoką. Nors buvo ankstyva vasara, būtent šiandien, o galbūt tik šitame vandenyje, vanduo nebuvo šiltas.

Išneriu iš vandens ir aptaškau Luisą, kuris plyšo juoku net susiėmęs už pilvo.

- Nuuu, negražu, - nusijuokė tas aptaškydamas mane taip pat.

Gavosi taip, jog vandenyje taškėmės kaip vaikai kokią valandą. Tiesą sakant nežinojau kiek laiko praėjo, tačiau tikrai ne keletas ir ne dešimt minučių. Plaukiojome, kalbėjomės ir taškėmės vandenyje. Šiuo metu likome tik su Marku, kuris į vandenį išdrįso įlipti paskutinis.

- Pameni kai mokiau tave plaukti čia? Prie to akmens? - kalbėjo Markas, kol aš plūduriavau vandenyje.

- Aišku pamenu. Buvo smagu, kol nepradėjai man pasakoti, jog čia yra ryklių ir jei per lėtai plauksiu, jie mane pagaus, - nusijuokiu.

- Na, bet, dėl to išmokai plaukti net geriau už mane.

- Žinoma, - šypsausi. - Reiktų dažniau čia atvažiuoti visiems..

- Taip. Pastaruoju metu visi užsiėmę savo bėdomis..

- Tiesa, nepapasakojai apie tą merginą, kuriai nuolat rašai, kas ji tokia?

- Iš kur tu žinai? - nusijuokė.

- Aš viską žinau, - išsišiepiu. - Na, ji tavo būsima žmona?

- Nežinau. Man ji patinka, aš jai patinku, bet mus sieja nepaprastai ilgas atstumas, tad negalime susitikti realiame gyvenime.

- Aišku galima, negi nieko neplanuojat?

- Kaip ir.. Tik bijau, jog ji per daug geraširdė. Patikėk, Elena yra viena nuoširdžiausių id laimingiausių žmonių, kuriuos esu sutikęs. Sužinojusi, jog žudau žmonės ir priklausau kažkokiai mafijai, beveik esu užtikrintas, jog ji pabėgs. Nenoriu jos velti į tai jokiais būdais.