Alesi Peligrose/lt

18 - baigiam tai, ko nepradėjom

Pasišlykštėdama jį nužvelgiau ir nieko nesakiusi išmoviau pro duris. Lifte laikiau sukandusi lūpą, jog nepravirkčiau. Tačiau kai išėjau į lauką, kur nebuvo žmonių ir akių, iškart sukūkčiojau. Visą kelią link savo automobilio verkiau. Supratau, kad viskas nebuvo taip baisu, kaip atrodė. Jis buvo apimtas panikos, bijojo dėl savo sesers, o aš buvau tik ne vietoje pasimaišiusi šeimos priešė. O mane paprasčiausiai užklupo seni prisiminimai apie praeitį. Žinojau, jog Noelis yra pavojingas ir visa kita, bet pati kalta, jog pasitikėjau eiliniu tipu.

Kad aš gyvenime daugiau niekada tokia neatsargi būčiau..

Įsėdu į automobilį ir žiūrėdama į veidrodėlį, nusivaliau ašarų likučius. Šiek tiek užtepiau maskuoklio po akimis ir pati sau nusišypsojau.

Neturėjau jėgų ir noro daryti to, ką esu suplanavusi. Šiandien galvojau apsipirkti prekių savo naujam namui ir pasiimti kačiuką, bet po visko, kas nutiko Noelio bute, sekundei suabejojau ar verta. Galiausiai nusprendžiau neleisti tam žąsinui nulemti mano nuotaikos ir pasileidusi muzikos automobilyje, nuvažiavau į baldų parduotuvę.

Ten užtrukau mažiau nei valandą. Viską išsirinkau ir pasitariau su dizainere, kuriuos vertėtų baldus imti. Žiūrėjome į mano naujo namo nuotraukas ir susitarėme, jog daiktai po kelių dienų bus pristatyti prie mano namo durų. Paprašiau, jog kartu atvažiuotų keli vyrai man padėti išnešti baldus ir iš karto susimokėjau.

- Per daug, ponia, - papurtė galvą toji maloni moteris, bet nusišypsojau ir stumtelėjau ne vieną ir ne kelis tūkstančius jai atgal.

- Tiesiog užtikrinkite, kad viskas būtų sklandžiai. Gerai?

- Na.. Gerai. Žinoma.

Iš baldų parduotuvės važiavau į kitą. Prisipirkau visokių niekučių. Čia jau užtrukau ilgiau nei valandą. Parduotuvė jau nebedirbo, bet papirkau darbuotoją ir ši leido man vienai klaidžioti pro parduotuvę. Nusipirkau visokių lempučių, pagalvių, žvakių, kelis mažus stalus, krūvą žaislų ir guolą kačiukui, bei visokiausių kitų menkniekių. Kai viską sutalpinau į automobilį, kilstelėjau antakį, nes vos tilpo. Ko aš tiek daug pirkau?

Paskutinė stotelė buvo kačių prieglauda. Įžengiau čia su baime, nes žinojau, jog išsirinkti bus sunku. Man buvo gaila visų gyvūnų, tad iškarto čia užėjusi nuliūdau. Jei galėčiau, pasiimčiau juos visus.

- Sveiki, susitariau su.. Ali? 6 valandai, - pasirodė, jog kalbu kaip atėjusi pas dantų gydytoją, tačiau nežinojau kaip kitaip sudėlioti sakinį.

- Tai aš, - man iš nugaros pasigirdo jaunas balsas, o aš akimirksniu atsisukau į merginą.

- Labas, - nusišypsau žemai brunetei.

- Sveiki.., - ji nedrąsiai tarė. - Kokio kačiuko norėsite?

- Oj.. Norėčiau visų, - sukikenu sulaukdama jos žvilgsnio ir suvokdama, jog ji nesuprato.

- Jei galėčiau, pasiimčiau visus, - perfrazavau. - Nežinau.. Kurie čia ilgiausiai?

Mergina parodė pirštu į atokiausiai esančius narvelius nuo durų.

- Šitas čia du metus, - parodė į rainą katiną.

- Šis tris..

- O Bela pas mus jau skaičiuoja ketvirtus metus.

Pritūpiu prie Belos ir pabarškinu nagais į jos narvelį.

- Neapsigauk išvaizda. Gal ir atrodo tingi, bet vis dar pasiutusi. Yra čia nuo gimimo.

- Bela, - ištariu stebėdama juodo katino akis. - Koks jos charakteris? Galėtų viena pabūti namuose?

- Jai nerūpi. Gali ramiai gulėti kelias paras, bet kartais pradeda ir sienomis lipti. Šiaip ji neprisileidžia kitų žmonių, bet su laiku.. Na, jei tik turite kantrybės.