Alesi Peligrose/lt

31 - laidotuvės

- Jis su manimi gražiai elgiasi, mane gerbia ir rodo dėmesį. Ko man dar gali reikti? Kodėl tau taip trukdo, jog susitikinėju su juo? - sumurmu.

Markas apsidairė ir netrukus griebęs mane už rankos, nusivedė toliau nuo žmonių.

- Aš tik bandau tave apsaugoti, - atsisuko į mane. - Noelis ne tik mūsų priešas, bet jis.. Sužeis tave.. Patikėk, tas žmogus tau taip sužeis širdį, kaip dar niekas nesužeidė, - rimtai kalbėjo.

- Markai, - nusijuoku. - Jei tai dėl to.. Mus nuoširdžiai sieja tik seksas. Aš jo nemyliu.

- Myli, - sumurmėjo.

- Markai, nėra dėl ko jaudintis, - nusišypsau. - Jis nesugebės manęs užgauti.

- Gerai, nes kitu atveju nusuksiu jam sprandą, - atsidusęs apkabino ir paglostė mano nugarą. - Tiesiog būk atsargi.

- Aš esu, - užtikrinu jį, o tuomet suskamba mano telefonas ir privalau atsitraukti.

Žvilgtelėju į telefoną, o tada į brolį. Markas linkteli, o aš atsiliepiu.

- Viliau! Labas.

- Alesi, sveika. Ką darai? Ar užsiėmusi? - švelnus jo balsas pasiekė mano ausis.

- Esu brolio gimtadienyje, tad gaunasi, jog šiek tiek užsiėmusi, - nusišypsau.

- Čia to, kuriam privalai atsiliepti visada? - nusijuokė.

- Ne. Kitas. Kažko norėjai?

- Sakau gal norėtum kada susitikti? Nesakau šiandien, kada esi laisva?

- Mhm.. Po kelių dienų?

- Žodžiu, parašysiu tau, iki.

- Ikiii, - numeti ragelį ir pažvelgiu į brolį.

- Čia tas invalidas, kuriam galvą praskėlei? - nusijuokė.

- Jis ne invalidas ir tokiu netapo, baik, - pavartau akis. - Reikia susirasti Fernandą. Kaip manai, galėtume vėl nuvažiuoti prie mūsų ežeriuko?

- Mhm.. Nemanau. Luisas po kelių valandų turi reikalų, o Fernandas jau bus pavargęs po šiandien. Gal kitą kartą.

- Na gerai, tiek to. Vis tiek einam jį dar pasveikint, - nusitempiu brolį per pilną salę žmonių link Fernando.

***
Praėjo kelios ramios dienos tėvų namuose. Šiuo metu gėriau kavą ir žvelgiau pro langą. Šiandien planavau susitikti su Viliu ir grįžti namo. Mano planus sujaukė vienas vyras, kuris liepė man užeiti pas tėvą į kabinetą. Greitai padėjau beveik baigtą gerti kavos puodelį ir nusekiau paskui vyrą. Įėjau į kambarį ir iškart pastebėjau priešiškai nusiteikusį tėvo veidą. Šalia jo buvo Luisas, kuris kramtė apatinę lūpą ir žiūrėjo į mane be emocijų.

- Ar.. Kažką prisidirbau? - sukikenu atsisėsdama priešais juos.

- Prisidirbai, - Luisas sumurmėjo, o man nuo veido šypsena dingo.

- Alesi, - tėvas atsiduso ir padėjo rankas ant stalo. - Mes žinom apie Arlaną. Tu jį nužudei.

Sustingau akimirkai ir nieko nesakiau. Širdis pradėjo smarkiau plakti, o rankos aptirpo. Sumirksėjau kelis kartus ir netrukus grįžusi iš komos, susiraukiau ir sukryžiavau rankas.

- Ir? - sumurmu.

- Kas ir? Juos rado sumauti Tolarijai, ne mes. Arlanas turėjo kelis pažįstamus iš jų šeimos, dabar kai kurie jų, stumdo priekaištus mums, jog sugadinai vargšo Arlano gyvenimą ir tai ne pirmas kartas, - tėvas nepatenkintas sumurmėjo.