Alesi Peligrose/lt

33 - Tai vyksta

- Alesi, - Noelis pradėjo eiti paskui mane, kol lipau laiptais.

- Dink man iš akių, - nusuku į koridorių greitesniu žingsniu, bet Noelis mane pagauna ir stumteli į sieną kiek grubiai.

Greitai perverčiu jį ant grindų ir užlaužiu abi rankas jam už nugaros. Vaikinas nusikeikė, bet nieko daugiau nedarė, nes matė, jog nusiteikusi rimtai.

- Mums.. Reikia pakalbėt.. Alesi, - pavargęs sumurmėjo. - Prašau.

- Ne, - purtau galvą. - Tai nesikartos. Tai nesikartos.. Neleisiu tam kartotis, - atsistojusi pradedu užtikrinti save, jog tos pačios klaidos nedarysiu.

Šis atsistojo ir nužvelgė mane neužtikrintai.

- Gerai, einam į kambarį ir baigiam kalbėti vestuvių tema, - vaikinas suėmė mane už riešo, o aš piktai į šį pažvelgiau.

- Gal supistai neaiškink? - įžūliai sumurmu. - Jau sakiau ne.

- Atleisk, perfrazuosiu. Ar galime pakalbėti apie vestuves, apie kurias nei vienas neturėjome pasirinkimo? Vis dar neturime, tad mažiausiai ką galime padaryti, tai apie tai pakalbėti, - nurijo seiles suradęs žodžius.

Atsidusau bandydama blaiviai mąstyti.

- Prašau? - švelniai kalba.

- Gerai, - suniurnu nusivesdama vaikiną į savo kambarį, kuriame kažkada gyvenau.

- Turiu prisipažint, - užrakino duris ir priartėjo prie manęs kai aš atsargiai žengiau atgal.

Vaikinas nužvelgė mane nelabai suprasdamas kodėl traukiuosi. Nusukau akis ir apkabinau save. Nenoriu apie tai nei kalbėti nei galvoti, bet žinau, jog reikia tai padaryti.

- Alesi. Man reikia tavęs. Aš.. Nes aš noriu ar nenoriu, turiu jausmų tau, - kalba kai galutinai prisiartina prie manęs.

- Ne, - sumurmu. - Nepradėk su tom nesąmonėm, - jaučiu kaip kūną pradeda apimti panika ir nežinau ar pulsiu verkti, jį apkabinsiu, ar išprotėsiu. Mano smegenis dabar to negali protingai priimti, žinant faktą, jog turiu vesti ne savo sprendimu, o tėvo.

- Kodėl tu pati nenori to? Ir tik nesakyk, jog nekenti manęs ar panašiai, nes tai būtų melas.

- Kodėl kiti gali nuspręsti už mane? Tai mano gyvenimas, ne sumauto tėvo. Ir ne po galais, aš nežadu.. Nežadu tekėti už antro Arlano.., - jaučiu kaip pradeda kauptis ašaros.

- Ar as elgiuosi kaip Arlanas? - Noelis įsižeidusiu balsu ištarė.

- Aš nežinau, - pakeliu akis į jį. - Jis buvo geras iš pradžių.. Ir nors pilnai tavimi pasitikiu, noriu būti kartu ir turė.. turėti šalia.. Bijau, jog negaliu to daryti, - stengiuosi nepravirkti.

- Tai buvo mano idėja, - Noelis priėjęs pabučiavo mano kaktą.

- K-ką?

- Vestuves. Daviau šią idėją savo tėvui, o šis kaip matau, tavajam.

- Kodėl? - šiuo metu užliejęs pyktis ir tuo pačiu metu meilė susimaišė ir nežinojau kaip reaguoti. Tiesiog žvelgiau į jį pasimetusi.

- Nes myliu tave, kvailute.

- Ir kaip man žinoti, jog tai tiesa? - sukuždu.

- Nori, jog tai parodyčiau? - menkai šyptelėjo.

- Nežinau. Nėra kaip. Neįrodysi, - sumurmu ruošdamasi atsitraukti, bet vaikinas spustelėjo mano rankas ir nusišypsojo.

Tada..

Suklupo prieš mane.

Kilstelėjau antakius jį stebėdama ir prisimindama jo žodžius, kad jis niekada nesiklaups prieš moterį.