Alesi Peligrose/lt

11 - Tolarijų berniukas

- Žinau aš viską, užsičiaupk - sumurmu.

- Mane pastūmė vienas iš jūsų vyrų. Iššauti spėjau, bet dabar gailiuosi, nes jis ne miręs dėl šios klaidos.

- Jūs nesilaikėt susitarimo.

- Niekas nesilaiko. Tavo broliukas, kurio sakei, jog neturi.. Luisas. Jis nužudė mūsų geriausius daktarus. Mirė daugybė žmonių, nes nebuvo kam jų gydyti. Kas čia blogiukai, Alesi? - žengė žingsnį arčiau.

- Nesiartink.

- Juk neiššausi.

- Nori mane išbandyti? - sukikenu.

- Ne, - atsiduso lėtai nuleisdamas ginklą. - Tik viliuosi, kad mano sekso partnerė manęs nenužudys.

- Koks tu kvailys, - sumurmu padėdama ginklą ant stalo.

- Dabar būsi mano įkaitė, - griebė mane ir smarkiai pastūmė į toliau esantį stalą.

Nespėjau sureaguoti ir jis mano galvą prispaudė prie stalo. Rankas laikė už nugaros, o kūnu prispaudė mane, jog nejudėčiau.

- Iš kur sužinojai, jog čia gyvenu? - piktai sumurmėjo į ausį.

Mano kvėpavimas pagreitėjo, o širdis pradėjo daužytis. Smarkiai užsimerkiau ir sukandau dantis.

- Neišgausi iš manęs nieko, prakeiktas Tolarijau.

- Iš kur sužinojai, jog čia gyvenu?! - stipriai suspaudė mano plaukus, o iš skausmo tyliai sudejavau.

- Užsikrušk! - išsivaduoju iš jo gniaužtų ir spyrusi jam į kiaušus, nuverčiu ant grindų ir apžergiu liemenį.

Sugavau rankas ir stipriai suspaudžiau jam iš šonų. Vaikinas tik nusišypsojo, bet nesipriešino.

- Stebini mane, Alesi.

- Niekam nieko nesakysiu, nes manęs nedomina jokia mafija. Paleisk mane ir aš nesirodysiu tavo gyvenime.

- Ir kaip galiu tikėti tavo žodžiu? Atėjai manęs nužudyti pasiūlydama savo kūną? Sumanu, nes tikėjau tavimi ir galbūt būtų pavykę.

- Aš taip pat patikėjau, jog buvai prakeiktas mechanikas, - sumurmu.

- Tai ko lindai į spinta? Kaip sužinojai, kur gyvenu? Mano adreso nerastų net prakeiktas Einšteinas, - taip pat nepatenkintas kalbėjo.

- Turiu savų būdų, - sekundei atitraukiau dėmesį nuo jo ir iš karto praradau viršesnę poziciją.

Noelis nustūmė mane nuo savęs, tuomet pervertė mane ant pilvo ir užlaužė rankas už nugaros. Pasimokęs iš anos klaidos, naudojo didesnę jėgą ir spaudė mane visu svoriu. Pradėjo klykti reikalaudamas kažkokių atsakymų į klausimus, tačiau nebegirdėjau jų, nes pradėjau paniškai verkti. Kai šis suspaudė mano plaukus, viskas aplink pradėjo suktis ir mane net suvimdė. Glaudžiau veidą prie grindų, o skruostais bėgo ašaros. Negalėjau sustabdyti to, nes buvo apėmusi tokia panika, kad sunkiai sekėsi kvėpuoti.

- Ar tai vėl sumauta vaidyba?! Alesi, prisiekiu Dievu, jeigu...

- Meldžiu. Liaukis, - pradedu muistytis.

Noelis suėmęs mane už pečių grubiai pervertė ant nugaros ir suėmė už žandikaulio. Nebejaučiau, jog tai daro Noelis. Jutau tik grubias Arlano rankas ir mačiau vaizdus, kuriuose yra dalykų, kuriems prieštarauju.

- Suknistai nevaidink! Tiesiog atsakyk į klausimus ir nereiks mums voliotis ant prakeiktų grindų! Ar girdi!?

Jis pakėlė ranką, lyg norėdamas trenkti. Pasiruošiau smūgiui ir smarkiai užsimerkiau lygiai taip pat, kaip darydavau prie Arlano. Drebėjau, pradėjau maldauti jo, jog sustotų. Jaučiausi taip apgailėtinai ir silpnai, kad man nerūpėjo ką apie mano didžiausias šeimos priešas. Norėjau tik išsilaisvinti iš jo pančių.