Alesi Peligrose/lt

40 - pahmielas

Gerą pusvalandį aš tiesiog isteriškai verkiau, rėkiau ant Noelio, vadinau jį visokiausiais žodžiais ir neleidau manęs nei apkabinti, nei priliesti. Atstūmiau jį kiekvieną kartą, kai šis norėjo padėti man nusiraminti. Man buvo pikta ir apgailėtinai graudu, jog viskas ką galėjau daryti, tai niršti ir verkti kartu.

Nežinojau ar jį įžeidžiau savo žodžiais, bet man nelabai rūpėjo. Jis taip pat turėjo pagalvoti kaip smarkiai įžeidė mane.

- Atsiprašau, Alesi, - sukuždėjo sėdėdamas ant grindų šalia.

- Nustok tai sakyti, - sumurmu jau ramiai. - Kažką originalesnio?

- Nori kažko originalesnio? - pasuka galvą į mane.

- Mhm, tavo atsiprašymai mane vimdo, - murmu žaisdama su rankų pirštais. Energijos rėkti jau tiesiog nebeturėjau ir tiesą sakant, nebežinojau nei ką daryti, nei ką sakyti.

- Na.. Nori grubaus ir pykčio pilno sekso? - tiesiai šviesiai pasakė.

Pažiūriu į jį susiraukusi ir netekusi žodžių. Galiausiai tiesiog nusisukau ir atsistojusi nuo jo nuėjau.

- Aš tik juokavau, saulyte. Nu po galais.. Norėjai kažko originalesnio.., - šis atsistojo taip pat. Kaip netikėta.

- Žinai ką? - atsisuku į jį. - Savo juokus ir saulytes susikišk sau giliai į subinę. Supistai atsipisk, gerai?

Liūdesys buvo susimaišęs su pykčiu ir aš nežinojau kuriam leisti dominuoti. Vėl.

- Aš nebežinau ką tau pasakyti! Žinau, kad susimoviau, žaidžiau su jausmais ir tai buvo labai vaikiška, bet aš gailiuosi! Gailiuosi, kad taip elgiausi ir viskas ko noriu, tai tave susigrąžinti!

Nuryju seiles stebėdama jo akis ir jausdama, kaip vėl pasidaro graudu. Spaudė širdį ir mintis.

- O aš gailiuosi, jog pasitikėjau tavimi, - sukuždu priversdamai nusišypsodama ir jausdama, kaip skruostais byra ašaros.

- Alesi.. Prašau.

- Manau, jog noriu pertraukos, - lėtai linktelėju. - Viską apgalvoti, nuspręsti ką daryti ir šiek tiek atitrūkti nuo tavęs..

- Ne. Ne.. Nedaryk to, - Noelis papurtė galvą žengdamas žingsnį arčiau. - Prašau, Alesi, nedaryk to..

Mačiau, jog jam skaudėjo. Jis atrodė sugniuždytas, sužeistas.. bent jau iš akių. Tačiau stovėjo ryžtingai ir neketino trauktis. Nebežinojau kuo tikėti vos po sekundės, nes galbūt.. Jis tik vėl žaidžia.

- Aš noriu namo, - sumurmu. - Duok raktą..

- Alesi.

- Raktą, - ištiesiu ranką.

- Prašau, baik mane išklausyti ir..

- Duok suknistą raktą!

- Kodėl negalime paprasčiausiai pasikalbėti?

- Nes šiuo metu man bloga nuo tavęs, gerai? Aš nenoriu tavęs matyti ir klausytis. Tiesiog.. Negaliu. Ne šiandien. Ne dabar.. Mums reikia pertraukos.

Vaikinas sukando apatinę lūpą ir nurijęs seiles nuleido žvilgsnį. Kiek abejodamas lėtai man ištiesė raktą. Tuomet pakėlė beviltišką žvilgsnį į mane, kuris persmelkė mano širdį vienu smūgiu.

Negailėk jo.

Jis padarė blogiau.

- Kuris išsikrausto? - tyliai tariu neužtikrintu balsu.

- Aš. Rytoj, - pasitraukė man iš kelio ir atsirėmęs į sieną nugara, nusuko akis.

- Ką sakysime savo šeimoms?