Alesi Peligrose/lt

22 - Noelio planas

Stebėjau kaip vyksta sandoris stovėdama prie šeimos automobilio. Mūsų žmonės jau buvo įsodinti į du autobusus. Kol kas nieko neįvyko, viskas vyksta sklandžiai, bet Luisas buvo įsitempęs ir akylai stebėjo kiekvieną Tolarijų žingsnį. Tėtis kaip visada apsimetė abejingu, kalbėjo su Filu kiek tolėliau nuo mūsų. Tuomet davė ženklą išleisti Tolarijų žmogų, kurį laikėme įkaitu, ir Noelį. Juos vedė du raumenimis pripumpuoti vyrai. Noelis ir kitas garbanotų plaukų vyras ėjo kaip nusikaltėliai, abiejų veidai nuleisti, o rankos surakintos už nugaros.

Kai jie artėjo link mūsų, rankos nusviro, o širdį suspaudė akimirksniu. Noelis sunkiai ėjo, šlubavo, jo veidas buvo pilnas mėlynių, žaizdų, matėsi užkrešėjęs kraujas. Vyras, kuris jį vedė, vis stumtelėjo Noelį į priekį, jog greičiau eitų. Pirmą kartą mačiau jį tokį pažeidžiamą, tačiau vis tiek užsispyrusį, kadangi vaikinas atsikalbinėjo ir šnairavo į visus piktai. Kai buvo prie pat, mūsų žvilgsniai kelias sekundes susitiko. Iš arčiau pamačiusi jo sužalojimus, pajutau didžiulį skausmą. Akimis jam parodžiau gailestį, nors stovėjau priešiškai nusiteiktoje pozicijoje.

Viskas ką jis padarė.. Buvo maža šypsenėlė skirta tik man. Niekas jos nepastebėjo, nes jo veidas kaip mat vėl pasikreipė iš skausmo. Galiausiai abu vyrus atidavė Tolarijams, o mano tėtis paspaudė ranką Filui bei dar kažką pasakė. Visi Tolarijai sėdo į automobilius ir nuvažiavo. Mes kurį laiką stovėjome kantriai laukdami, kol Tolarijai nuvažiuos nors kelis kilometrus. Autobusai nuvažiavo mūsų būstinės link, o tėvas su Herisu nusuko paskui. Likome tik su keliais apsauginiais ir Luisu.

- Buvo lengviau, nei maniau, - sukuždėjo šis.

- Per daug lengva, - sumurmu apsidairydama.

- Tikrai, kad per daug. Čia ką, viskas? Dabar mes vėl su jais bendrausime lyg niekur nieko? Po visų išpuolių ir pasalų? Manau, jie vėl kažką rezga, - Luisas nepatenkintas sumurmėjo, o aš sugebėjau galvoti tik apie Noelį, kurį dabar norėčiau stipriai apkabinti.

- Galbūt viskas bus gerai. Juk jie taip pat nenori lieti nereikalingo kraujo, - kažką murmu.

- Seksiu Tolarijus, - Luisas ruošėsi lipti į automobilį, bet sulaikiau jį.

- Jie to tikėsis, nebūk kvailas. Kol kas viskas gerai, neprivalau kažko imtis, - laikau jo ranką.

- Būsiu atsargus.

- Luisai, tu jų neseksi. Atgavome savo žmones, geriau nusišypsok, jog viskas pavyko ir einame viso to atšvęsti.

- Atšvęsti? Jie tikrai kažką sugalvojo. Seksiu juos. Jei klaus tėvas, esu pas savo žmoną ir vaiką.

- Dieve, jei jie tave pamatys..

- Nepamatys, - pabučiavo man į kaktą ir pakvietė apsauginius. - Pervežkite ją saugiai namo.

- Luisai! - surikau, bet šis neklausydamas jau sėdo į automobilį.

Man neliko nieko kito tik grįžti namo.

***
Praėjo keli mėnesiai. Tuo laikotarpiu daugiausiai dalyvavau tėvo planuose, padėjau padaryti menkus darbus. Jau galutinai įsitraukiau į jo verslą. Dažniausiai būnu namuose, mane moko įvairių taktikų, kaip šaudyti iš ginklo, pasakoja apie kitas šeimas ir panašių dalykų. Dažniausiai esu nusivariusi nuo kojų nuo tiek krūvio, bet nesiskundžiu, man patinka. Pamenu laikus kai sakydavau, jog nenorėjau gimti šioje šeimoje, nes ji užsiima nelegaliais dalykais, tačiau dabar supratau, jog dievinu tai. Be to, man puikiai sekasi. Žinoma, yra begalę dalykų kur galiu tobulėti, bet palyginus, tikrai nepraleidžiu veltui laiko ir susitvarkau su užduotimis.

Nesenai baigėme treniruotis su Marku, jis mokė gynybos, nors šį dalyką jau mokė senai. Gavau nuo jo malkų, bet gavo ir jis. Kai praėjo 2 valandos prakaito liejimo, ėjau nusimaudyti. Dabar, septintą vakaro vakarieniavome su broliais. Visi buvo paklydę savo mintyse, todėl beveik nešnekėjome. Tik ant galo, kai visi pabaigė maistą, kalbėti pradėjo Luisas.