Alesi Peligrose/lt

38 - atsiprašau

*po 3 savaičių*

- Izabele, viskas gerai? - pritūpiu prie mergaitės ir paimu jos plonas rankeles.

- Aš tik.. Bijau, - dvylikametė žvelgė man į akis ir kramtė apatinę lūpą.

- Klausyk.. Viduje bus vyras ir..

- Ne, - ji papurtė galvą ir ruošėsi atsitraukti.

- Izabele, viskas gerai. Jis mano vyras, - nusišypsau. - Jo vardas Noelis ir jis geras žmogus. Tau nieko nepadarys, pažadu.

Ji klausėsi manęs, bet vis dar kiek abejojo žengti į vidų.

- Juk pasitiki manimi? Išgelbėjau tave iš ten. Vis dar saugosiu ir neleisiu, jog kas nutiktų, - nusišypsau ją apkabindama. - Viskas bus gerai. Pažadu.

- Gerai.. Gerai, - lėtai linksėjo, kol glosčiau jos šiurkščius plaukučius.

Atsitraukiu ir ištiesiu ranką mergytei. Ši ją paima, o aš atrakinu duris ir įeiname į namus.

- Čia.. Šilta..

- Taip, - menkai šyptelėju. - Šilta. Gali nusiauti batukus. Ar esi alkana? Nori nusiprausti?

- Gal.. Tik pavalgyti. Esu labai pavargus.

- Suprantu, - nusivedu ją į virtuvę ir šiai pasiūlau atsisėsti.

Buvo sunku vaikščioti. Tiesti rankas. Daryti bet kokį paprastą darbą. Kol kepiau mergaitei saldžius blynus, kurių ji norėjo, laikiausi viena ranka už spintelės, nes buvo itin silpna. Kol dėjau blynus į lėkštę, pastebėjau, jog mano rankos dreba.

- Štai, - nusišypsau padėdama lėkštę prie mergaitės su šakute ant stalo kartu su braškių užpilu.

- Ačiū, - ji plačiai nusišypso.

Pakėlusi akis pamatau Noelį. Šis apsimiegojęs, pusnuogis ir nelabai besiorientuojantis aplinkoje. Pažadinau.

- Kas.. Čia vyksta? - priėjo arčiau, o aš automatiškai žengiau atgal.

- Paaiškinsiu viską rytoj.

Noelis pažiūri į mane, tada į mergaitę. Vėl į mane. Kiek suraukia antakius.

- Kur tu.. Buvai pastarąsias kelias dienas? Kodėl kraujas ant jūsų rūbų? Kas ši mergaitė? Kas buvo? Aš nesu..

- Viską paaiškinsiu rytoj, esu per daug pavargusi, prašau, - atsidusau nusisukdama nuo jo, nes nebegalėjau žvelgti jam į akis.

Maždaug taip ir gyvenome nuo to laiko, kai jis pasakė, jog manęs nebemyli. Aš dažniausiai dirbdavau naktimis, o dienomis miegodavau. Noelis atvirkščiai. Vengiau jo kaip įmanoma daugiau ir jis tai žinojo. Kiekvieną kartą kai šis norėjo pasikalbėti, išeidavau iš kambario, nesiklausydavau ar ignoravau jį. Nežinojau apie ką jis norėjo kalbėtis šias kelias savaites, bet nenorėjau ir sužinoti. Pirmąsias pirmas dienas, kai šis pareiškė, jog viskas buvo tik planas ir apgaulė, verkiau naktimis, gėriau ir gailėjau savęs. Verkimą pakeitė darbas. Galbūt per daug darbo. Buvau nuolat pavargusi, miegojau po 5 valandas, valgiau mažai ir iš tų paskutiniųjų jėgų prisikraudavau darbų iki kaklo. Tam, jog būčiau užimta ir mažiau galvočiau apie jį. Per daug jį.. Mylėjau. Per daug, nes savęs naikinimas atrodė vienintelė išeitis pamiršti.

- Alesi.. Man tai atsibodo. Mums reikia pasikalbėti ir tu turi man paaiškinti kas įvyko. Negali taip elgtis nuolat. Dingti kelioms dienoms, tada ignoruoti mane, vengti ir..

- Liaukis, - sumurmu pažvelgdama į mergaitę, kuri knybinėjo maistą šakute, nes liko tik keli gabaliukai.

Mergytė stebėjo mane ir Noelį. Tada nusuko žvilgsnį į lėkštę, o aš priėjusi paglosčiau jos nugarą.