Alesi Peligrose/lt

36 - verslo partneriai

Kelias valandas verkiau atokioje aikštelėje miesto pakrašty savo automobilyje. Nežinojau nei ką daryti, nei kur dėtis. Namuose miegoti nenorėjau, jog Noelis nepamatytų manęs visos depresuotos, namo pas šeimą nenorėjau dėl tos pačios priežasties, plius nežinojau kaip Markas reaguotų į tokį Noelio poelgį. Tad šiuo metu žvelgiau į telefoną ir galvojau kam skambinti. O galbūt tiesiog važiuoti į viešbutį? Taip, manau tai geriausia idėja.

- Tau viskas gerai, - žvelgdama į veidrodėlį sukuždu sau po nosimi. - Tau viskas gerai..

Nusivalau ašaras ir giliai įkvėpiu. Tuomet užsidedu džemperį su kapišonu. Susirandu akinius nuo saulės ir šiuos panaudoju pasislėpimui nuo žmonių. Išsuku iš aikštelės ir nuvažiuoju į artimiausią viešbutį. Pasistačius automobilį rūsio aikštelėje nužygiavau į viešbučio vidų ir nuėjau prie registratūros.

- Sveiki, kambarį nakčiai, - tariu moteriai, o ši pasisveikinusi nusišypso ir suveda kažką kompiuteryje.

- Su patogumais ar paprastą?

- Brangiausią su patogumais, - išsitraukiu grynų, jog niekas per kortelės mokėjimo istoriją nesužinotų, jog čia esu.

- Įskaičiuoti pusryčius?

- Ne.

- Gerai, ar tiks kambarys aukščiausiame aukšte su vaizdu į miestą? Bus daugiau nei keli tūkstančiai.

- Taip, puiku. Alkoholinius gėrimus pristatote, tiesa? - paklausiu nes lankausi čia pirmą kartą.

- Žinoma, kambaryje bus telefonas ir jums pristatys ko pageidaujate. Kortele ar grynais? - moteris maloniai šypsosi.

- Grynais.

- Du tūkstančiai trys šimtai penkiasdešimt.

Moteris pažvelgė į mane stebėdama kaip skaičiuoju banknotų krūvą. Paduodu jai reikiamą sumą ir menkai šyptelėju.

- Dėkui.

- Dar pasirašykite čia, jog sutinkate su sąlygomis ir esate atsakinga už taisyklių laikymąsi.

Griebiu rašiklį ir pasirašau ant popieriaus kai pramečiau akimis žodžius.

- Čia vardą pavardę, - parodo ji.

Pasirašau ką reikia ir atiduodu jai popierių.

- Kambario numeris 105, geros viešnages madam, - davė raktelį moteris, o aš jį paėmusi padėkoju ir nužygiuoju lifto link.

Palaukiu kol durys prasivers ir įeinu. Iš lifto išeina viena jauna mergina, o aš paspaudžiu reikiama mygtuką ir atsirėmiu į sieną. Liftas sustojo 6 aukšte ir čia įėjo 2 vyrai. Abu buvo su kostiumais, pasitempę ir aukšti. Mano kvėpavimas pagreitėjo kai supratau, jog tai Garleonų gaujos nariai. Abu mane nužvelgė kaip alkani vilkai, bet ačiū Dievui, jog dar nebuvau nusiėmusi akinių. Įsikišau rankas į kišenes ir dešine ranka apčiuopiau pistoletą. Prieš tai kalbėję vyrai užtilo ir įėję į liftą kiek susižvalgė.

- Į kurį jums aukštą? - vienas jų su tatuiruote ant kaklo prakalbo.

- 10, - sumurmu.

- Koks sutapimas, mums taip pat, - kitas vyras nusišypso, o aš vis vengdama akių žvilgsnio nusisuku.

Širdis pradėjo plakti greičiau nei įprastai, o kojos drebėti. Tai gali būti pasala. Jie galėjo manęs laukti. Lifto kameras tereikėjo sutvarkyti kitam jų žmogui ir tai leistų lengvai mane užmušti niekam nesužinant.

Visą laiką iki 10 aukšto mane buvo apėmusi paranoja. Rankos drebėjo, o širdis smarkiai daužėsi. Tačiau kai vyrai iš lifto išėjo pirmi, į mane nebeatsisuko ir nieko daugiau neklausė, nusiraminau. Iškart susiradau savo kambario numerį ir įsiveržusi į jį, užsirakinau. Lengviau atsikvėpiau ir nusiėmiau akinius. Numečiau juos ant spintelės ir įjungiau šviesą.