Alesi Peligrose/lt

21 - 46 dėl 2

Kristina nedrąsiai pakėlė akis į Noelį ir uždėjo ranką ant pilvo lyg gindama. Noelis be emocijos stebėjo išblyškusį merginos veidą lėtai kvėpuodamas. Aš nenuleidau nuo jo akių, ypač kai šis pradėjo kalbėti.

- Nesakyk apie tai nei vyrui, nei draugei, nei bendradarbiui, nei sušiktam augalui. Jei išplis žinia, jog mes su Alesi esame bent pažįstame, susirasiu tave. Tau nereikia manęs bijoti, nes nežadu nieko nedaryti. Tik prašau laikyti liežuvį už dantų. Kitaip.., - giliai atsiduso pamatęs, jog mergina suvirpėjo. - Kitaip susitvarkysiu su šiuo reikalu kitais būdais.

- Aš niekam nesakysiu, pažadu..

- Tikiuosi, jog nesakysi. Prieš kažką sakydama.., - paglostė merginos pilvą. - Pagalvok apie savo dukrytę.

- Tylėsiu. Tikrai, - atsargiai žengė žingsnį atgal, o jos oda išbalo iš baimės.

- Gerai, gana, - nustūmiau įsitempusį Noelį nuo Kristinos ir išlydžiu draugę pro duris.

- Atsiprašau dėl jo. Jam tik labai svarbu, jog niekas nieko nesužinotų.., - dustelėjau.

- Juk nepasakoji jam nieko apie šeimos verslą? - pakėlė akis.

- Ne. Mes susitarėme apie tai nekalbėti, - patikinu ją, o ši linktelėjo.

- Dar užsuksiu pas tave kada nors. Iš anksto pranešiu, kad nebūtų kaip šiandien, - abi išėjome į kiemą, o aš savęs uždariau duris.

- Taip.. Galbūt reiktų, - tyliai sukikenu. - Vis tiek ačiū, jog atėjai.

- Ar jis geras tau? - dar paklausė.

Greitai linktelėju. Gal net per greitai.

- Tuo atveju, džiaugiuosi, jog esate kartu. Aš tik linkiu tau geriausio, todėl pamačiusį jį šalia tavęs kiek išsigandau, nes girdėjau visokiausias istorijas.

- Ne, ne. Viskas gerai. Jis tikrai geras, nėra ko jaudintis.

- Džiaugiuosi tada. Iki, Alesi, - apkabino mane prieš išeidama, o aš atsisveikinau su šypsena veide.

Stebėjau kaip nuvažiuoja jos mašina, o tada dar kelias minutes pastovėjusi lauke, grįžau į virtuvę pas Noelį kai užrakinau duris.

- Ar tu grasinai nėščiai moteriai? - sukryžiuoju rankas.

- Koks skirtumas ar ji nėščia. Jau žino vienas žmogus, tuoj žinos du ir tada žinos visas miestas. Ką tada darysime? Žinai kokia tai katastrofa?

- Kristina tikrai niekam nesakys. Ji ir taip nėra pleputė.

Noelis gerdamas kavą linkčiojo ir žiūrėjo į grindis.

- Prisiekiu Dievu, jei ji..

- Užsičiaupk, - piktai sumurmu, o Noelis pakelia į mane pakeltus antakius.

- Turi savyje daug drąsos, ar ne širdele? - stebėjo mano akis.

- Pasidarom ką pavalgyti? - ignoruoju jo kvailą klausimą. - Pilvai abiems gurgia. Po to važiuosime pas mano tėvą ir pasiūlyti jam vakarykštę tavo idėją.

- Sutinki?

- Reikia tik tikėtis, jog tėvas sutiks, - atsidusau. - Nors planas geras, visada gali viskas žlugti.

***
Visi buvo priblokšti. 46 vyrai mainus į Atlasą ir patį Noelį. Atrodė neįtikinamai gerai skambantis sandoris. Tėvas jį išgirdo iš Noelio lūpų ir tyli jau 5 minutes. Galima sakyti, jog audra jau praėjo, nes prieš kurį laiką visi čia rėkė, stumdėsi ir švaistėsi keiksmažodžiais. Gavosi.. Ne pagal planą. Tėvas kažkaip išsiaiškino, jog Noelis Tolarijų sūnus, o ne paprastas darbininkas, nors iš pradžių nebūtų to supratęs. Šalia stovintis Luisas prieštaravo šiai idėjai ir norėjo, jog Noelį paimtume kaip įkaitą. Blogiausia, jog čia buvo ir Markas. Tai taip pat nenumatyta. Jis visą laiką man mėtė žvilgsnius, suprato, jog Noelis ne mechanikas, jog bendravau su juo ir tikriausiai manė, jog iš tikro meluoju ir esu išvien su Tolarijų berniuku. Bijojau, jog jis kažką apie tai pasakys tėčiui, bet jis tylėjo visą šį laiką. Kitas vyras, kuris spėju buvo tėvo dešinioji ranka, pasiūlė priimti sandorį.