Alesi Peligrose/lt

41 - kokie mes panašūs

***
- Dėkui už viską, - nusišypsau Domui, kuris palydėjo mane iki durų.

- Dėkui, kad palaikei kompaniją, - nusišypso ir šis. Vaikino oda pašiurpo kai papūtė vėjas. Tiesa, galbūt ir nebuvo šiltas vakaras. - Ir.. Galbūt norėsi dar kada susitikti?

- Ne, - atsakau pakeldama akis į jį jau be šypsenos. - Žinau, jog vakar grabaliojomės ir laižėmės, kam melavai?

Šis nurijo seiles ir ruošėsi kažką sakyti, bet neleidau, nes įsiterpiau pirma.

- Viso, Domai, tikiuos niekada nebesusitiksime, - nusišypsau ir apsisukusi nueinu.

- Palauk! - šis pasivijo ir vėl atsirado priešais.

- Mink iš kelio, - piktai sumurmu.

- Aš tik..

- Tuoj pat, - aiškiai ištarusi suraukiu antakius.

- Kodėl? Vakar tai patiko, - šis vis tiek nesuprato.

- Vakar tu trumpam atstojai mano mylimą vyrą ir tau nepavyko, nes mes nepasidulkinom, - tariu.

- Taip? Čia tas ,,asilas", kuriam neatsiliepei? - sukryžiuoja rankas.

- Aš tau teisintis neprivalau, - sumurmu. - Teisinsiuos jam, - praeinu daugiau nieko nesakiusi.

Ir ačiū Dievui, šis manęs jau nebesivijo, tad galėjau ramiai nueiti iki automobilio.

Įlipusi į jį, giliai įkvėpiau ir nuleidusi akis užsimerkiau. Mano galvoje buvo tik Noelis, o kartu prie jo dar didžiulis kaltės jausmas. Aš neplanavau.. Bučiuotis ir laižytis su kitu.. Suprantu, jog buvau išgėrusi, nusivylusi ir pilna depresijos, nes prieš tai susiriejome su Noeliu, bet... Man vis tiek nereikėjo to daryti.

Skruostu nubėgo ašara ir aš pagriebiau telefoną į rankas. Be dvejonių perskambinau Noeliui ir užkūrusi automobilį, įjungiau šildymą.

- Alesi? - pasigirdo švelnus Noelio balsas ir tik išgirdusi jį, suvokiau, jog nežinau nei ką pasakyti, nei kokiu balsu tai ištarti.

- Mm.. Mhm? - sunkiai išmekenu po kelių sekundžių.

- Mums reikia susitikt, dabar, - puolė iškart prie reikalo, o mano smegenys dar nespėjo taip greitai suvokti tų žodžių.

- Ahh., - mąstau. - Ne.. Negaliu. Dabar.

- Tai svarbu. Labai. Labai. Labai svarbu, prašau.

- Kas nutiko? - klausausi jo balso ir kramtau apatinę lūpą iš nervų.

- Tiesiog važiuok namo, turiu tau kai ką pasakyti. Aš greitai ten būsiu, gerai?

- Pasakyk, kas buvo.

- Nu, po galais, jei sakau, kad svarbu, reiškias svarbu! Nešk savo subinę namo! - ir numetė ragelį.

Ne, nu! Tobula! Nuostabu! Taip atrodydama, pilna kaltės ir linksmos nakties įrodymų ant kaklo, turėsiu jį matyti?!

Kas man ir beliko.. Galbūt.. Galbūt geriausias variantas ir yra prisipažinti.. Nenoriu jam meluoti. Nenoriu tos kaltės nešiotis likusį laiką. Jis mane mes, mes išsiskirsim.. Ir aš kažkaip atsistosiu ant kojų..

Be jo..

Be jo..

Neįmanoma. Jei tik nebūtum jo išdavusi, viskas būtų.. Geriau.

Atsidusau ir tiesiog susitaikiusi su likimu, grįžau namo. Kai įėjau į vidų, virtuvėje jau buvo Noelis.

- Visgi.. Turi raktą, - suniurnu. - Kas yra?