Alesi Peligrose/lt

34 - viskas yra nuostabu

Atėjo tas momentas kai įsikibusi į tėvo parankę ėjau link Noelio. Ėjau lėtai, vienodais žingsniais lyg prisukta. Galėjau tik šypsotis ir išties, jau skaudėjo žandus. Sutikus Noelio akis, jis man plačiai nusišypso, nužvelgia nuo galvos iki kojų ir kilsteli antakius vis dar besišypsodamas. Kai atsidūriau prie jo, o tėvas nuėjo, šis paėmė mano rankas. Nužvelgiu jo visą aprangą. Juodas kostiumas, balti marškinėliai po juodu švarku, kurie buvo šiek tiek prasegti nuo viršaus, matosi įdegusi oda, sidabrinė mano dovanota grandinėlė ir dalis tatuiruotės.

- A.. Aš negaliu žodžiais apsakyti kaip nuostabiai atrodai. Ta prasme.. Vau.

- Tu lygiai taip pat.. Vau, - sukrizenu spustelėdama jo rankas.

Praleidau pro ausis ką kalbėjo kunigas, nes buvo ne motais. Visą laiką stebėjau Noelį išsišiepusi iki ausų. Galiausiai jis pirmasis pradėjo sakyti vestuvių įžadus.

- Aš.. Noelis Tolarijas imu Alesi Peligrosi į savo žmoną, ir prisiekiu visada būti ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims. Visą gyvenimą Tave mylėsiu ir gerbsiu, - besišypsodamas kalbėjo ir glostė nykščiu mano ranką.

- Aš, Alesi Peligrose imu Noelį Tolariją į savo vyrą ir prisiekiu.., - pakartoju žodžius, o Noelis žengia mažytį žingsnį link manęs ir mes apsimainome žiedais, net jei to kunigas neliepė. Negalėjom išlaukt.

- Skelbiu jus.. Vyru ir žmona. Galite pabučiuoti nuotaką, - kunigas nusišypsodamas atsitraukia toliau, o aš pirmoji nieko nelaukdama puolu vaikinui į glėbį ir godžiai įsisiurbiu į lūpas.

Pasigirdo plojimai, sveikinimai ir iš pačio galo girdimas švilpimas. Apsupta laimės atmosferos plačiai nusišypsau ir paglostau Noelio plaukus.

- Myliu tave, - pasako atitraukęs veidą per milimetrą ir paglostydamas mano skruostą.

- Ir aš myliu tave, - net susigraudinu ir vėl jį smarkiai apkabinu.

Nežinau ar ateityje tai bus taip pat, bet kol kas šitai.. Buvo geriausia mano gyvenimo akimirka.

- Dabar einam švęst, - Noelis nusišypso ir kartu nueiname prie svečių.

Per tris ateinančias valandas kalbėjomės su kokiu.. Nemeluosiu, šimtu žmonių. Daugelis mus sveikino, o kiti vis tiek kalbėjo darbo reikalais. Čia buvo ir Tolarijų šeimos nariai, tad teko kalbėtis ir su jais. Noelio tėtis, kaip netikėta, buvo labai mandagus, švelnus ir man visą laiką šypsojosi. Jo mama taip pat, bet su ja neradome tiek bendros kalbos kaip kad su Noelio tėčiu. Viena, be Noelio, kalbėjau su Luiso žmona, draugavau ir žaidžiau su jų vaikais, pasikalbėjome ir su Kristina. Čia buvo daugiau mano.. Buvusių draugių, bet su jomis taip ilgai nekalbėjau. Su Noeliu daug šokome, prie stalo šimtai žmonių valgė, lakstė išdresuoti šunys su baltais rūbeliais.

Dabar sėdėjau prie stalo su Noeliu. Ką tik pašokome, tad dabar ilsimės prie stalo. Apžiūrinėjau visokiausius papuošimus lauke. Buvo išpuošti medžiai, ant jų šakų švietė lemputės, stalai lauke su baltomis staltiesėmis. Visur buvo pilna maisto, gėrimų, alkoholio stalas kiek tolėliau. Visą kiemą kraštuose saugojo daug apsauginių, dalis jų vaikščiojo ir tarp svečių. Muzika grojo čia jau nuo pačio ryto.

- Pavargai? - Noelis paklausė, kol aš gėriau taurę vyno.

Padedu ją ir papurtau galvą.

- Kol kas ne. Nenoriu, kad ši diena kada nors baigtųsi..

- Gerai, galėsim dažniau tuoktis, - Noelis nusijuokė ir pasilenkęs mane pabučiavo.

Atsakiau į bučinį, bet tai trūko tik kelias sekundes.