Alesi Peligrose/lt

17 - tylėjimo įstatymas

Kitą dieną iki pietų su Noeliu gulėjome lovoje. Tiksliau jis miegojo, o aš naršiau telefone. Susiradau ko reikia ir per penkias minutes, ypač lėtai, jog nepažadinčiau Noelio, išlipau iš lovos. Nebesirengiau rūbų, nes ir taip tik su Noelio marškiniais buvo šilta. Virtuvėje išsitraukiau maisto produktus iš spintelių ir šaldytuvo ir iškepiau greitai vaflių. Apipyliau juos medumi ir įjungiau kavos aparatą. Suraukiau antakius, nes jis labai garsiai veikė. Žvelgiau į virtuvės duris laukdama kol įeis Noelis, o šis nepraėjus net 10-čiai sekundžių mieguistas kasėsi akis.

- Ką čia darai?

O vaike, tas balsas.

- Nesimato? Eik valgyt, - patiekiu jam maisto ir kavos.

Šis kibo į mano vaflius, o aš atsisėdau ant baro ir valgiau čia, nuo ko vaikinas nežymiai susiraukė.

- Kodėl negali valgyt kaip normalus žmogus?

- Kodėl negali patylėti? - įžūliai kalbu.

- Sunku su tavim.

- Taip. Dėl vakarykščio pokalbio. Ką manai, jog turime bendradarbiauti ir abu už to gauti naudos?

- Apibūdink kaip tiksliai tu tai įsivaizduoji, - gurkštelėjo kavos ir pasisuko į mane.

- Aš tau informaciją apie Peligrosų šeimą, tu apie Tolarijų.

- Ir kodėl abu turėtume išduoti savo šeimas?

- Nes atsakui gauni pats informacijos. Tokių būdu mažiau mirtų žmonių. Mūsų šeimos niekaip nesusikalba, o mes galėtume būti tie tarpininkai.

- Negera idėja, - papurtė galvą.

- Pavyzdžiui ir dabar galėčiau tau duoti informacijos, nuo kurios išgelbėtum bent penkiasdešimt savo vyrų.

- Kas sakė, jog nesužinosiu jos ir taip? - vaikinas atsistojęs patraukė į šalis visas kėdės, indus, o man ruošiantis lipti nuo baro, smarkiai suspaudė mano šlaunis. Jo rankose atsirado aštrus peilis, kurį jis priglaudė man prie šlaunies. Aš taip pat laikiau jam prie kaklo peilį. Buvau didžiai nustebinta, jog abu tuo pat metu sugalvojome tą patį.

- Ir dar sakei, jog nieko nesugebi, - kilstelėjo smakrą vaikinas, nes jau truputėlį jam įpjoviau į odą.

- Aš neatsiprašysiu, nes esi kvailys, manydamas, jog kažką iš manęs išgausi. Siūlau bendradarbiauti ir padėti vienas kitam, o ne pasiduoti. Nenori, nereikia, bet nebadyk manęs peiliais, - sumurmu, o šis patraukia peilį nuo mano šlaunies kai atkeršydamas įpjovė man taip pat.

- Neatsiprašysiu, nes esi kvailė, manydama, jog įkliūsiu į tavo spąstus. Manai nežinau, jog tie du automobiliai stovi kitoje gatvės pusėje? Nežinau, jog paslapčia įkišai savo gumytę su blake man į pagalvę?! - pradėjo kelti balsą. - Negi nuoširdžiai manai, jog esu toks kvailas!? Mes tarėmės suknistai niekam nieko nepasakoti! Ką tu sušiktai padarei?! - vaikinas trenkė smarkiai į stalą kumščiu, o aš nuleidau galvą jausdama kaip jo griežtas balsas priverčia mane drebėti.

Peligrosi. Tu Peligrosi. Nebijok. Nebijok. Alesi. Viskas gerai.. Viskas gerai.

- Žiūrėk į mane! - piktai sumurmėjo grubiai suspausdamas mano žandikaulį ir kilstelėdamas į viršų.

Smarkiai užsimerkiau bandydama atsitraukti toliau nuo Noelio. Jis buvo per arti. Ir aš paniškai jo bijojau.

- Neapsimesk kvaile! Greitai viską pasakoji arba po minutės čia bus Tolarijai! Patikėk manimi, jie iš tavęs tikrai išgaus informacijos, - piktai kalbėjo, o aš sukaupusi jėgas lėtai prasimerkiau ir pažvelgiau jam į akis.