Alesi Peligrose/lt

35 - Aš tavęs nemyliu

- Ne dabar, Alesi, - papurtė galvą.

- Pasakyk dabar arba aš skambinu žmonėms ir sužinosiu pati.

- Nesaugu naudotis telefonais. Jų čia net nėra.

- Tai kalbėk, prašau, - meldžiu jo.

- Alesi.. Tu turi atsigauti.

- Aš sumautai atsigavus, gerai?! - susierzinus atsakau. - Dabar pasakai kas suknistai nukentėjo.

Vaikinas paėmė ir kitą mano ranką. Tada giliai įkvėpė ir spustelėjo rankas.

- Fernandas žuvo, - ėmė.. ir pasakė.

Sustingau akimirksniu ir atrodo, nustojau kvėpuoti. Sugebėjau tik sumirksėti po kelių sekundžių, bet įkvėpti vis dar negalėjau. Kažkas širdyje suspurdėjo, o mano skruostu nubėgo ašara.

- Kai visa tai prasidėjo.. Aš kalbėjau su tavo broliais.. Spėju, jog snaiperis taikėsi į mane, bet už nugaros išgirdau klyksmą ir staigiai pasisukau.. Kai atsisukau, Fernandas krito ant grindų ir prasidėjo baisios skerdynės, riksmai ir šūviai. Aš.. Atsiprašau.

- Tai.. T-tai ne tavo kaltė, - sukuždu sugebėdama atsisėsti. - Tai.. Ne tavo kaltė.

- Viskas tiesiog.. Virto taip baisiai taip greitai.. Ieškojau tavęs.. Tuomet pastebėjau, jog vienas iš langų namuose dužo. Akimirkai mačiau tavo veidą, o tada iškarto nubėgau į namo vidų. Kol atėjau, tu jau be sąmonės gulėjai ant grindų.. Atvyko pastiprinimas mūsų žmonių ir greitai liko tik savi. Daugybę žmonių buvo sužeisti, juos dar gydė mūsų daktarai.

Fernando nebėra.

Vaikinas dar pasakojo, bet nutraukiau jį rankos pakėlimu. Tuomet pravirkau ir puoliau jam į glėbį.

- Atsiprašau.. Per daug užsivedžiau.., - vaikinas mane apkabino ir pabučiavo kaktą.

Kol verkiau, Noelis glostė mano nugarą ir bučiavo plaukus. Kai nusiraminau, tiesiog valiausi ašaras, o čia įėjo daktaras. Kol jis kalbėjo kokie mano sužeidimai, kokius vaistus turėsiu gerti ir panašiai, aš linkčiojau, bet viską praleidau pro ausis.

Man buvo skaudu. Tiek dėl kruvinų vestuvių, tiek dėl žuvusio brolio, tiek dėl to, jog nepadariau užtektinai.

- O kur mes esame? - paklausiu kai daktaras išėjo.

- Viešbutyje. Keičiame juos kiekvieną dieną nuo to laiko kai išvykome. Su mumis yra dar trys geriausi asmeniniai apsauginiai. Vienas jų visada žiūri ar niekas mūsų neseka, pasikeitinėdami naktimis nemiega.

- Tai.. Situacija ant tiek bloga? - pasitrinu raudonas akis.

- Taip.. Ji bloga, tačiau po truputį gerėja. Rytoj važiuosime į mano senelio sodybą, kuri randasi.. Na, vidury miško. Kiek supratau, liksime ten tol, kol tavo šeima įsitikins, jog mums nėra pavojaus. Galbūt kelias savaites, mėnesį ar net du.

Linktelėju.

- Kaip tu.. Jauties? - sukužda.

- Gali atsigult šalia?

- Na.. Gerai, - netrukus atsigulė ir apkabino mane.

Prisiglaudžiau prie šilto kūno ir paslėpiau veidą jo kaklo įlinkyje.

- Svarbu tau viskas gerai, - tariu.

- Taip. Mes kažkaip išsiversime.

***
Praleidome ištisą mėnesį Noelio senelio sodyboje. Tai buvo savotiškos atostogos ir net priminė kvailą medaus mėnesį, nes dirbti galėjome tik iš namų. Niekas negalėjo mūsų aplankyti, o mes negalėjome išvažiuoti. Kalėjimas? Ne, kadangi turėjome visko į valias. Maistas, internetas, patogios lovos, knygos ir stalo žaidimai, kurių niekada nelietėme. Svarbiausia, jog turėjome vienas kitą, tad ištverti nebuvo taip sunku. Šiandien grįžome į mūsų namus su Noeliu. Na, tiksliau į tuos, kuriuose kažkada gyvenau viena, tik dabar prisidėjo ir Noelis.