Alesi Peligrose/lt

16 - bendradarbiaukime

- Camila, - nusišypsau nužvelgdama ją ir mažą trapų kūdikį.

- Atsiprašau, kad taip veržiuosi. Labai norėjau tave pamatyti. Luisas užsiėmęs, negalėjo pabūti su Santiagu, - greitai kalbėjo laikydama miegantį vaikelį.

- Ne, ne. Taip tik geriau. Parodyk man jį, - nusišypsau.

- Nori palaikyti? - šypsojosi Luiso žmona.

- Žinoma, - itin atsargiai paimu kūdikį, o šis pasimuistė, bet toliau čiulpdamas čiulptuką miegojo.

- Jis labai mielas, Camila, - nusišypsau paglostydama berniuko trumpus plaukučius.

- Gal ir mielas, bet padykęs koks. Jau užmiršau ką reiškia miegas, nes jam atvirkščiai veikia pasaulis. Dieną miegą, o naktį žadina tėvus, - tik dabar pastebėjau merginos pavargusias akis.

- Jei kada prireiks, sakyk. Bet kada tau galėsiu padėti. Tik turėsi išmokyti visko, nes nenusimanau apie kūdikius nieko, - šypsausi stebėdama berniuką.

Kol kas jis atrodo nekeliantis grėsmės. Įprastai vaikai rakštis subinėj.

- Gerai. Žinoma. Tik pirma pasveik, Alesi, - stebėjo mus Camila. - Kaip jautiesi?

- Išties, gerai. Man atrodo, pasaulis man šypsosi šiuo laikotarpiu, - tariu.

- Su Arlanu išsiskyrei?

- Pagaliau, - menkai šyptelėju.

- Linkiu tau susirasti gerą vyrą, Alesi.

- Nežinau. Galbūt kurį laiką reikia pabūti vienišai.

- Taip taip, tik kada nors ateityje.. Linkiu tau gero vyro ir gyvenimo.

- Ačiū, Cami, - stebiu kaip berniukas prasimerkia.

Kaip keista, jis man nusišypsojo. Aš jums sakau, Dievas mane palaimino. Jei kada nors būnu prie vaikų, jie man raukosi, nes aš ir jiems raukausi.

- Gerai, ilsėkis, netrukdysiu tau. Susitiksime?

- Žinoma, - atiduodu jai kūdikį.

- Iki, Alesi, - man nusišypsodama moteris ištarė, o aš atsisveikinusi pagaliau likau ramybėje.

Čia buvo taip tylu, jog girdėjosi tik mano kvėpavimas, ant sienos tiksiantis laikrodis ir pypsėjo kažkoks aparatas, prijungtas prie manęs. Būdama viena apgalvojau, jog noriu parduoti esamus namus, kuriuose gyvenau su Arlanu. Noriu pradėti naują gyvenimo etapą. Iš Arlano susikroviau visus turtus ir gausiu jų, kai parduosiu namą. Noriu persikraustyti į nuosavą namą atokiau nuo miesto. Jau svajojau kaip įkursiu namus, kaip sienas dažysiu, kokius paveikslus kabinsiu ir kokius kilimus tiesiu. Planavau įsigyti kokį gyvūną, jog gyventi vienai manęs taip neslėgtų. Nesakau, jog nemėgstu būti viena, visgi, dažnai susitiksiu su kitais žmonėmis, tačiau koks katinas man tikrai nepakenks. Taip. Katinas. Noriu katino. Man reikia katino. Galbūt dar ir šuns lauke?

***
Beldžiausi į duris garsiai. Teko palaukti apie dešimt sekundžių ir durims prasivėrus, mane nužvelgė sutrikęs Noelis.

- Sveikas, gyvenimo prieše, - trumpam jį apkabinu ir įžengiu į vaikino butą. - Ko tiek dažnai maudaisi?

Nužvelgiu Noelį, kuris kaip ir aną kartą, buvo juosmenį apsijuosęs rankšluostį. Jo nuoga krūtinė švietė visu gražumu, o kūnu ir plaukais bėgo vandens lašeliai.

- Ploviausi kraują, - paprastai atsakė užrakindamas duris.

- Tikrai? Kas nutiko?

- Daužiau vieną asilą. Tai ne mano kraujas, - nužvelgė kai ant stalo padėjau mūsų vintažinius vyno butelius. - Mes gersime?