Alesi Peligrose/lt

23 - nelaimimgas atsitikimas

Grįžusi pirmiausia nusimaudžiau ir persirengiau. Galvojau ką sakė šeima ir dėliojau savo mintis į lentynas. Kol valgiau mėsainį, glosčiau Belą, kuri glaustėsi man ant kelių ir murkė.

- Ir ką man daryti, Bela? - sukuždu duodama jai mažą mėsos gabalėlį.

Ji atsakė man murkimu ir padėjusi galvą ant krūtinės, užsimerkė. Kai išgirdau durų skambutį, nuleidau ją atsargiai ant grindų ir nuėjau pažiūrėti kas vėl nepalieka man ramybės.

- Nėra šansų, - sumurmu pažvelgdama per durų akute.

Tas išgama dar drįsta rodytis prie mano namų durų? Jau bandė susisiekti skambučiais, kelis kartus susitikome, nes šis norėjo ,,atsiprašyti ir pasikalbėti".

- Eik lauk, Arlanai! - surėkiu.

- Prašau.. Man reikia tavęs, - apgailėtinai kalbėjo už durų Arlanas.

Pradariau duris ir sužaibavau į jį akimis. Kada jis mane paliks ramybėje? Tikriausiai niekada.

- Kiek kartų galiu kartoti? Nenoriu absoliučiai nieko iš tavęs ir nieko negausi. Dabar eik nuo mano durų.

- Alesi.. Prašau.

Tuomet man kilo toji idėja.

- G-Gerai. Užeik, - atveriu jam plačiau duris ir nusisukusi nusišypsau. Tai baigsis čia ir dabar.

Arlanas užėjo ir nusiovė batus. Pažvelgė į mane pavargusiomis akimis ir liūdnu žvilgsniu. Jam jau ataugo barzda, žaizdos ant veido sugijo, bet dabar matyti randai. Arlano drabužiai šiek tiek dvokė, buvo šiek tiek murzini.

- Nori kažko atsigerti? Valgyti?

- Gal ko užkąsti, - nuėjo kartu su manimi į virtuvę.

- Alesi, - pradėjo. - Aš tikrai atsiprašau už tai, kad sumušiau tave po skyrybų. Mane pr..

- Galime apie tai dabar nekalbėti? Prašau? Papasakok kaip, kur gyveni, - nukreipiu temą ir pradedu jam daryti valgį.

Mėsainius, kuriuos pati valgiau. Tik jam bus su vienu slaptu ingriedentu.

- Tikrai prastai.. Kol kas susiradau kuklų butą, gyvenu ant paskolos, dirbu juodą darbą už centus.. Mano gyvenimas sugriautas, - murma vaikinas kol aš apkepu mėsą iš abiejų pusių.

- Tu išgėręs? - atsisuku į jį.

- Buvau labai įsitempęs tad.. taip. Pyksti?

Nėra pinigų ant buto, imi paskolą. Bet ant alkoholio pinigų yra? Kaip visada.

- Ne, viskas gerai, - maloniai jam nusišypsau. - Atleisk, kad atstūmiau tave. Pastaruoju metu man taip pat sunku po tavęs.. Aš galvojau, jog galima viską sutvarkyti, bet tikriausiai taip tiesiog nelemta, - pučiu jam miglą.

- Manau, įmanoma.. Tu tik turi mane prisileisti, - kalbėjo, o aš baigiau dėti viską ant mėsainio ir patiekiau maistą lėkštėje priešais Arlaną.

Jį taip lengva apkvailinti.

- Aš bijau tave prisileisti, - kalbu viltingai, jog pasirodyčiau gera.

- Atėmei iš manęs viską. Namą, sklypus, automobilį, reputaciją..

Atėmei pasitikėjimą savimi ir kitais, davei traumą po kurios susigūžiu vos vyras pakelia ranka, davei silpnumą ir prielaidą manyti, jog visi vyrai yra vienodi.

To, žinoma, nepasakiau.

- Atsiprašau.. Tik po visko, ką man padarei, man pasirodė gera idėja viską atimti. Jei reikia, galiu duoti pinigų ir dabar.