Karališkas kraujas (HP LT)

1 Skyrius

Iki skrydžio į Atlantą liko kelios valandos, o aš skubiai pakavausi daiktus. Kadangi Brukveinas yra žiobarų mokykla jame buvo leidžiama įsivežti žiobariškus daiktus. Nei vienas mokinys negalėjo apsieiti be nešiojimo kompiuterio ir mobiliojo telefono. Niekas nesinaudojo pelėdų paštu mokykloje susisiekiant su artimais žmonėmis. Visiems priimtina šiuolaikinės technologijos, nes tai greičiau ir paprasčiau.

Į Atlanta skrisiu ne viena, o su seserimi Amanda ir geriausia drauge Liuse Gordon, kuri taip pat gyvena Niujorke, tik tai Brukline. Liusė yra graži šviesiaplaukė mergina, kuri dažnai sulaukia vaikinų dėmesio, tačiau labai nuoširdaus charakterio, bet mėgsta liežuvauti.

Motina negalės mūsų išlydėti, nes yra apsikrovus pilna darbų, naujos kolekcijos pristatymas ir panašiai. O tėtis, jo jau su mumis nebėra. Per savo silpnybe tabakui jis prieš metus mirė nuo plaučių vėžio. Gydytis magijos būdu jis atsisakė, nors bandėme įkalbėti. 

Užsegiau paskutinį lagaminą, lyg ir nieko nepamiršau. Amanda tikriausiai manęs jau laukia, ji visada tokia punktuali. Paėmiau du sunkius lagaminus į rankas, per petį užsimečiau didžiule rankinę į kurią galėjo tilpti nešiojamas kompiuteris ir nusileidau laiptais į apačia. Mūsų apartamentai yra prabangiai modernūs ir jie įsikūrę viršutiniame dangoraižio aukšte per du aukštus. Langai buvo dideli, iki pat žemės ir pro juos galima stebėti nuostabią Niujorko panoramą. Pirmame aukšte bendroje erdvėje yra įrengta virtuvė kartu su valgomuoju ir svetaine. Sienos išpuoštos prabangiais paveikslais, daug kur stovėjo gėlės bei prabangios skulptūros. Bet labiausiai man patinka baltas fortepijonas. Tik aš juo negroju, mano sesuo mūsų šeimoje vienintelė muzikantė. Antrame aukšte įrengti keturi miegamieji: vienas mano, mamos, sesers ir svečių.

Amanda sėdėjo apačioje ir su kažkuo kalbėjo telefonu. Mudvi nebuvome labai viena į kita panašios. Jos plaukai šviesiai dažyti iki pečių ir banguoti, o akys rudos kaip ir mano mamos. Aš labiau esu panaši į tėtį, šviesių ilgų rudų plaukų ir mėlynų akių. Daug kas yra sakę, jog Millerių moterys labai gražios.

-Turiu naujienų, -tarė Amanda dedama savo mobilųjį telefoną į rankinę. – atsirado naujas studijų dalykas. Tikrai nesidžiaugiu, o ypač kai žinau kas jį dėstys.

- Ir kas tai bus? – paklausiau temdama lagaminus link lifto. Amanda paspaudė lifto mygtuką ir jis greitai atvažiavo. Mes į jį įlipome ir pradėjome leistis į apačia.

- Juodosios magijos pamokos,- nepatenkintai pasakė ji.- bet jums šios pamokos nebus privalomos. Jas lankys tik grynakraujai. Ir žinoma, purvakraujų į tokią pamoką nepriimtu, nes juk mokins pats Sebastianas Dolohovas.- su pašaipa ištarė jo vardą.

- Kas jis toks? Tu jį pažįsti?-pasidomėjau, iš jos veido išraiškos pastebėjau, jog ji to Sebastiano nekenčia.

- Jis yra jų vadovas, turintis daug pažinčių magijos misterijoje ir jis yra Mirties Valgytojų giminaitis. Jo dėdė tarnavo Tamsos Valdovui. Ir nenustebk, jeigu sutiksi tarp mokinių daugiau Mirties Valgytojų pavardžių.

-Nesuprantu, kam Mirties Valgytojų giminaičiams trenktis į Amerika, jeigu jie turi savo Hogvartso mokyklą, kuri kiek girdėjau yra milžiniška.

- Todėl, nes po karo buvo pavojinga nešioti Mirties Valgytojų pavardes. Jie buvo atstumtieji, o Haris Poteris didvyris. Daugybe Mirties Valgytojų buvo uždaryti į Azkabaną arba mirė per karą. Jų palikuonis liko vieni.Kai sužinojo, kad egzistuoja mokykla, kurioje mokosi tik grynakraujai burtininkai - jie persikelė čia.

-Bet taip ir neatsakei, iš kur tu jį pažįsti?-paklausiau su šypsena, nes man pasirodė, kad tarp jų buvo kažkokia istorija.

-Per Kvidičo turnyrą, kai dar mokiausi Brukveine. Buvau šeštame ar septintame kurse, tiksliai nepamenu...Sebastianas buvo arogantiškas, pasipūtęs šunsnukis, kuris didžiavosi savo grynumu, o į mus žiūrėjo kaip į šūdo krūvą. – labai retai iš mano sesers buvo galima išgirsi negražių žodžių.- Jis ir jo sėbrai užėmė mūsų stebėjimo vietas tyčia ir aš tikrai su tuo taikstytis nenorėjau. Prasidėjo apsižodžiavimas, o tada išsitraukėme lazdeles. Apsauga tai pamatė ir ne mus, o tik MANE išmetė iš Kvidičo turnyro. O tie įtakingi ponai toliau stovėjo mūsų vietose ir stebėjo varžybas tarp mokyklų. Bet vis dėl to jis nėra toks įtakingas kokiu dedasi, kitaip būtų gavęs direktoriaus postą Karališkojoje mokykloje. Net neabejoju, kad jis to tikėjosi...

- Įdomu, ar po tiek metų jis tave atpažins...- ir aš garsiai nusijuokiau. Tai, ką papasakojo Amanda skambėjo juokingai, bet manau jos vietoje man nebūtų juokinga.

- Jeigu neatpažins, tai vardą ir pavardę tikrai atsimins. Juk mes Milleriai! Ačiū mamai už tai, kad ji tokia garsi!!- pasakė ironiškai. Amandai visiškai nepatiko, kad jų pavardė yra žinoma ir naudojama, kaip prekinis ženklas. Kaip ji yra kažkada pasakiusi „ Po niekuo nepasislėpsi, kol nešiosi Millerių pavardę. Visi tave atpažins". Dėl to ji nekantrauja kada sutiks savo gyvenimo meilę ir galės pasikeisti į vyro pavardę.

Liftas sustojo ir prasivėrė durys į vestibiulį. Vestibiulis erdvus ir didžiulis su kolonomis, bei marmurinėmis grindimis. Prie išėjimo pasitiko durininkas, palinkėjęs geros dienas jis jas mums atidarė. Rytas buvo saulėtas ir šiltas, žmonės masiškai skubėjo į darbą. Toks tas Manhetenas, visada judantis miestas. Prie kelkraščio stovėjo taksį automobilis, o ant mašinos kapoto įsitaisęs laukė mūsų taksį vairuotojas. Jis paėmė iš manęs ir sesers lagaminus ir patalpino juos į bagažinę. Mudvi įsitaisėme ant galinės mašinos sedynės.

-Į Džono Kenedžio oro uostą – pasakė Amanda vairuotojui ir jis pajudėjo. Daug vairuotojų skubėjo į savo darbo vietas, dėl to susidarė spūstis. Mano rankinėje suskambėjo telefonas, tikriausiai gavau sms žinutę iš Liusės. Tarp daugybės daiktų rankinėje vos suradau telefoną.

„Liusė Gordom

Busiu oro uoste po pusvalandžio. O tu?"

Pasižiūrėjusi į valandas ir įvertinus eismo sąlygas Liusei tikrai teks manęs palaukti.

„Rebeka Miller

Aš būsiu po valandos. Patekome į spūstį. Manęs nelauk. Susitiksime prie vartų"

„Liusė Gordon

Žinoma! Tik nebandyk praleisti skrydžio, nes atsiimsi!"

„Rebeka Miller

Jeigu pavėluosiu, užleisiu savo lovą, kurios tu taip norėjai."

Brukveine mokiniai gaudavo kambarius, kuriuose galėdavo apsistoti dviese, tryse arba keturiese. Nuo pat pirmo kurso Liusė tapo mano kambarioke ir susipešėme dėl lovos, bet tai nesutrukdė tapti geriausiomis draugėmis.

„Liusė Gordon

Tada gali vėluoti!"

Iki oro uosto važiavome gerokai ilgiau negu valandą reikėjo paskubėti priduoti bagažą ir pereiti patikrą. Praėjusios patikrą tekinos bėgome ieškodamos vartų.Ačiū Dievui juos radome, buvo prasidėjęs įleidinėjimas keleivių į lėktuvą. Visi keleiviai sėdėjo savo vietose. Amanda visą kelią priekaištavo „jeigu būtum anksčiau susiruošusi, nereikėtų taip lėkti kaip akis išdegus". Juk ji Miss Punktualioji, niekada niekur nevėluoja. Viduryje pamačiau laisvas keleivių vietas. Prie lango jau buvo įsitaisiusi Liusė vartydama „Vogue" žurnalą. Ji pakėlė savo mėlynas akis ir nusišypsojo.

-Aš beveik apsidžiaugiau, kad gausiu tavo lovą – žaismingai tarė ji. Atsisėdusi šalia jos stipriai stipriai ją apkabinau.

-Kaip aš tavęs pasiilgau,- tariau nepaleisdama jos iš glėbio. Liusė buvo apsirengusi gėlėtą suknelę ir užsimetusi baltą švarkelį, o šviesius plaukus susirišusi į uodegą.

-O, sveiki profesore Miller – pasisveikino su mano seserimi, kuri atsisėdo šalia manęs.

- Mes neesame mokykloje, tai gali į mane kreiptis Amanda- piktai leptelėjo ji.

Skrydžio metu vienai kitai pasakojome kelionės įspūdžius. Aš buvau aplankiusi Milaną, Paryžiuje, nes jame vyko mano mamos mados šou. Dažnai tenka ten lankytis ir esu pramokusi tiek italų kalba, tiek prancūzų. Liusė šią vasara su broliu ir jo draugais atostogavo Santa Monikoje. Išsitraukusi savo mobilųjį telefoną rodė nuotraukas iš kelionių ir pasakojo apie kiekvieną įamžintą momentą.Kaip bebūtu keista, bet su Liuse visada greitai laikas prabėga, kad net nepajutome, kai pilotas pranešė jog po kelių minučių leisimės Atlantos oro uoste.