Karališkas kraujas (HP LT)

20 skyrius

Šeštadienio rytą, kol visi saldžiai miegojo, mums teko keltis penktą ryto. Galva tiesiog plyšo iš skausmo, bet ne tik man. Liusę pykino, tikriausiai nuo alkoholio, kuris nepasišalino iš organizmo.

Kai susiruošėme, mus prie Brukveino pagrindinių durų, pasitiko ūkvedys Melvinas, kuris davė į rankas mums po grėblį ir liepė grėbti lapus. Melvinas buvo senas seniokas, kuris viskuo nepatenkintas ir dažnai keikdavo jaunimą. Nebuvo pats maloniausias žmogus Brukveine.

Teritorija buvo didžiulė, tikriausiai iki pusryčių nespėsime. Darbavomės tyliai, nes ir kitos nesijautė per geriausiai. Dėl visko kalta Tekila, kurią be saiko gėrėme. Nors išgėriau nedaug, bet vistiek jaučiau padarinius.

- Tu juk nemanai, kad aš tau melavau,- tyliai pasakė Liusė grėbdama lapus atokiau nuo kitų merginų.

- Nemanau, - atsakiau, - Kažkas prieš mus pasidarbavo ir išnešė įkalčius per duris, kurios vedė į lauką. Kaip mes apie jas galėjome pamiršti? O Haris dar turi tą raktą?

- Taip, - patvirtino šviesiaplaukė pakeldama nuo žemės besivoliojančią šiukšlę, - Tik nesakyk, kad nori vėl ten lysti?

Paklausė nustebusiai draugė. Taip, aš apie tai galvojau.

- Vistiek, kol kas Dolohovas tų daiktų nesusineš atgal, bent kurį laiką. - pasakiau nusivylusi, - Lauks, kol praeis kažkiek laiko. Gal po mėnesio būtų vertą tenai eiti, bet kita problema yra Naidželas, kuris mus įskūndė.

- Aš nemanau, kad jis tai padarė, - vėl gynė jį kaip visada, - Čia ne vaikinų bruožas skųsti merginas. Labiau merginų darbas.

- Kaip ir ne jo darbas bandant nužudyti Ernesą? - piktai paklausiau ir mudvi sustojome pažvelgdamos į Ernesa, kuri tolumoje viena atsiskyrusi grėbė lapus.

- Klausyk, į Ernesą galėjo pasikėsinti bet kas, - kalbėjo įdėmiai žiūrėdama į mane, - Jeigu Naidželas tobulai taiso eliksyrus, tai nereiškia, kad jis ir sutaisė tą nuodą. Čia mokosi įtakingi grynakraujai mokiniai, kurie aptekę pinigai ir bet kam galėjo sumokėti, kas galėtų padaryti tokias tabletes.

- Bet kam žudyti Ernesą? - paklausiau vėl.

- Dėl paprasčiausios priežasties. Jinai yra purvakraujė, kaip ir mes, ir pati žinai, kad žiaurumą jiems skiepija nuo mažų dienų.

- Ir spėju, kai dar mokėsi Karališkoje mokykloje, kurstė neapykantą purvakraujams, - spėliojau ir taip buvau įsitikinus. Jie į mus žiūrėjo kaip į tarakonus, kuriuos reikia naikinti. Jautėsi geresniais už mus.

- Bet žinai, ne visi pasiduoda tokiai įtakai, - su maža šypsena tarė Gordon, - Haris, Ana ne tokie. Jie geri žmonės, manau yra ir daugiau tokių.

Liusė žodžiuose buvo tiesos. Vieni tokiais tampa, o kiti tik apsimeta, kad pritaptų. Išgirdome švilpuko garsą. Atsisukusios, pamatėme tą paniurelį Melviną, kuris mojavo, kad ateitume pas jį.

***

Jaučiau mieguistą, todėl per pusryčius pasiėmiau prie virtų kiaušinių, du puodelius juodos kavos su grietinėlę. Liusė negalėjo, tiesiog žiūrėti į maistą, nes vien nuo kvapo ją pykino. Šviesiaplaukė, tik gėrė vandenį, kad greičiau praeitų šis blogumas. Naidželo taip pat nebuvo ir ačiū Dievui.

Po pusryčių Liusė griuvo į lovą ir toliau miegojo, o aš nuėjau atsigaivinti po dušu. Buvo gerą jausti vėsų vandenį tekant per mano kūną. Vanduo atpalaidavo kiekvieną raumenį ir nebejaučiau noro miegoti.

Grįžusi į bendrabučio kambarį, tyliai apsirengiau patogesniais drabužiais, kad tik nepažadinčiau Liusės. Pasiėmiau knygą, apie Antrą pasaulinį karą ir atsigulusi skaučiau toliau.