Karališkas kraujas (HP LT)

25 skyrius

Kai mane Naidželas paliko rūsyje tarp knygų, ilgai galvojau apie kiekvieną jo pasakytą žodį. Aš vis stebėjau, kaip iš siaubingo dalyko, jis padarydavo teigiamą. Nors ir kaip laikiau juodosios magijos mokslą pavojingu dalyku, bet iš jo lūpų skambėjo visai nepavojingai, o priešingai – pateisinamai. Kai susimąsčiau apie tai, ką vaikinas pasakė, kad mane jau senai traukia juodoji magija, supratau, kad jis teisus. Buvau nemažai apsiskaičiusi apie tam tikras juodosios magijos rūšis, bet niekada jos nenaudojau praktiškai. Tik teoriškai plėčiau savo žinias.

Po mano kojomis voliojosi, apdriskusi, niekam nereikalinga juodosios magijos knyga. Mano ploni pirštai reikalavo paimti ją, o protas geidė, kad ją perskaityčiau. Pakėliau nuo žemės ir atverčiau turinį. Šita knyga buvo apie priverstinę meilės magiją, pradedant eliksyrais, burtažodžiais, ritualais ir padariniais. Smalsumas iškarto įsijungė ir knygą įsimečiau į savo kuprinę. Užsimečiau ją ant vienos peties, palikau patalpą ir saugiai ją užrakinau.

Pakilau į pirmą aukštą ir nuskuodžiau link mergaičių tualeto. Lėkdama pro duris, vos su Ana Kerou nesusitrenkėme kaktomis. Pagaliau radau galimybę, kada šalia jos nėra Kajaus Makveino. Raudonplaukė norėjo eiti iš tualeto, bet aš tyčia pastojau kelią.

- Man reikia su tavimi pasikalbėti, - griežtai tariau, nes privalėjau ištraukti iš jos informaciją, bet kokia kaina.

- Suprask, aš negaliu. Kitaip jis mane nužudys, - drebančiu balsu prabilo.

- Ana, man reikia tik vardo, - bandžiau įtikinti, - daugiau nieko neprašau. Niekam neprasitarsiu, pažadu.

Kerou pradėjo žiūrėti man per petį ir sunkiai nurijo seilę.

- Ne dabar, - tyliai sukuždėjo. Aš atsisukau ir už manęs stovėjo profesorius Dolohovas ir žiūrėjo man tiesiai į akis. Prisiminiau, jog man Amanda liepė vengti su juo akių kontakto, todėl greitai nusukau žvilgsnį.

- Ar panelė Miller jums kaip nors trukdo?, - paklausė šaltai Kerou, bandydamas vaizduoti rūpestingą.

- Ne, - tyliai tarė Ana, taip pat nuleisdama akis, - mes tik kalbėjomės.

- Tarpduryje?, - pašaipiai paklausė. Po to sykio, kai apkaltinau jį, jog jis praktiškai moko mokinius Nekromantijos, dabar šis vadovas tapo labai įtarus. Bet pats Naidželas šiandien netyčia prasitarė, jog Nekromantijai jie naudoja iš virtuvės likusias gyvūnų, paukščių atliekas. Tai reiškiąs, aš buvau teisi, jie mokosi praktiškai.

- Taip, - trumpai atsakė Kerou, - aš jau eisiu, - ir su tais žodžiais raudonplaukė mudu paliko.

- Žinokite, aš jus stebiu, panele Miller, - pareiškė dar vis įsmeigęs savo juodas akis į mane. Jaučiausi nejaukiai, bet aš jam netariau nei žodžio, - Patarčiau pasisaugoti, - ir su tais žodžiais nusisuko ir nužingsniavo Brukveino koridoriumi.

Užlipau laiptais į viršų ir radau Liuse jau nebe su mokykline uniforma, o su džinsais ir baltu pūkuotu megztiniu. Stovėjo priešais veidrodį ir dažėsi.

- Ačiū Dievui, tu grįžai. Maniau teks tavęs ieškoti, - nepatenkintai sumurmėjo šukuodama savo šviesius plaukus.

- Juk žinai, kad po pamokų turiu dirbti su knygomis, - priminiau, - Ir be to, man Naidželas pasiūlė būti jo pora Helovino vakarėlyje. 

Tai išgirdusi, mano draugė staigiai atsisuko ir numetė šukas į šalį.

- Negali būti?! – sušuko, - Nors gali, tu jam patinki, visada patikai. Rebeka, tik pasakyk, kad sutikai?

- Taip, sutikau, - patvirtinau, o šviesiaplaukė iš džiaugsmo suplojo delnais, - Vistiek manęs niekas nebūtų pakvietęs.

- Būtu, - tai išgirdusi, išplėčiau akis. Kas dar norėtų mane kviesti?, - Mano brolis. Dabar labai nusivils sužinojęs, jog jau turi porą. Bet ką padarysi, kas pirmesnis – tas gudresnis.