Karališkas kraujas (HP LT)

30 skyrius

- Neskaitant, jog šiandien teko matyti tuos grynakraujų snukius, vakaras tikrai nusisekė, - kalbėjo Adamas sustojęs prie mano bendrabučio kambario. Liusė nuo mūsų atsiliko ir kažkur prapuolė su Evanu.

- Nevisi tokie jie ir blogi. Ana Kerou tikrai buvo šauni mergina, - prisiminiau ją ir šiek tiek pasidarė liūdna. Liusės brolis pažiūrėjo man per petį, lyg būtų kažką pamatęs.

- Labanaktis, - tyliai pasakė ir netikėtai pasilenkęs, pabučiavo mane į lūpas, o tada apsisukęs nužingsniavo savais keliais dar kartą žvilgtelėjęs pro mano petį.

- Matau linksminatės, panele Miller, - išgirdau sau už nugaros pažįstamą, šaltą balsą. Nedrąsiai atsisukau susidurdama su bejausmiu Naidželo Hamlentono žvilgsniu. Jis matė mūsų bučinį, todėl Adamas vis žvilgčiojo man per petį. Pabučiavo mane ne tik dėl to, kad jam patinku, bet todėl, kad pažeminti mano būsimą Helovino porą.

Sugniaužti vaikino kumščiai išdavė, jog jis viduje sulaiko emocijas, kurios gali prasiveržti. Patekau į tokią nemalonę padėtį, jog nežinau ką jam atsakyti. Mes nebuvome pora, jog privalėčiau jam teisintis ir pergyventi dėl to ką jis pamatė. Bandžiau įsivaizduoti, ką šitoje situacijoje darytų Liusė. Manau ji išliktų tvirta ir neparodytų, kad jai bent kažkiek rūpi.

- Šiuo vakaru nesiskundžiu, - atsakiau lygiai tokiu pačiu šaltu tonu ir sunėriau rankas po krūtine, - Kažko norėjai? Nes dar nėra dešimtos valandos, kad eitum patruliuoti, - pakeisdamas tema domėjausi. Nes labai abejojau, kad į trečią aukštą kur gyveno Brukveino merginos nusileido šiaip sau.

- Norėjau..., - o tada nusipurtė, lyg nuvaikydamas įkyrią musė, - Nesvarbu... Saldžių sapnų, - persigalvojęs, susijaudinęs greitai ištarė ir nužingsniavo koridoriumi palikdamas mane sutrikusią.

***

- Rebeka, pabusk! Pramiegosi pusryčius, - išgirdau šviesiaplaukės balsą. Pramerkiau akis, o ji dar pati sėdėjo ant mano lovos krašto su pižama. Paėmiau telefoną į rankas ir pažvelgiau į valandas.

- Pusryčiai tik po valandos, - prikimusiu balsu pasakiau.

- Žinau, - išsišiepė, - Bet man įdomu kaip tau vakar su mano broliu sekėsi. Mačiau, kad tu jam į akį kritusi. Atpažįstu jo tą susižavėjimo žvilgsnį.

- Palydėdamas mane iki kambario durų, pabučiavo mane į lūpas, o Naidželas viską matė, - pasakojau prisiminusi tą visą nemalonią situaciją.

- Ar tai ne šaunu?, - nudžiugo Gordon, - Gerai, kad Hamlentonas pamatė.

- Kas čia gero? Nenustebčiau, jeigu šiam vakarui išsirinks kitą merginą į poras vietoj manęs, - prieš už miegant apie tokį variantą galvojau.

- Jeigu taip pasielgs, tau palengvins sprendimą. Jūs neesate įsipareigoję vienas kitam, todėl jis neturi dėl ko tau priekaištauti ir puikiai tai supranta. Yra du variantai, arba tave paleis ir leis būti kito glėbyje, arba padarys išvadas ir kovos. Be to, Haris padarė išvadas, kai pamatė mane su Evanu besibučiuojančius. Naktį iš jo sulaukiau dešimt praleistų skambučių ir kelių sms žinučių, jog reikia pasikalbėti.

- Tai dabar jį ignoruosi?, - spėjau, pakildama aukščiau, kad galėčiau atsisėsti ir atsiremti į sieną.

- Taip!, - patenkintai atsistojo ir nusivilko savo pižamą, - Kol nepaliks Monikos, tol neketinu su juo kalbėtis. Tikrai neketinu būti su vaikinu, kuris keliauja per dvejus frontus. Mane tikrai, tai skaudina! Jis privalo, tai suprasti.

- O su Evanu? Tik bučiavotės?, - domėjausi, nes nežinojau iki ko buvo pasiryžusi mano draugė.

- O galvoji bus daugiau?, - nustebusi žvilgsniu pažvelgė į mane, o aš tik gūžtelėjau pečiais, - Rebeka, aš dar nepamiršau kas yra padorumas. Aš ne kaip tos dvynės, kurios bet kam praskečia kojas. Patikėk, iš Evano daug istorijų apie jas girdėjau. Su Evanu, tik bučiavomės ir kalbėjomės. Kas keisčiausia, jog nebuvo taip malonu, kaip su Hariu.