Karališkas kraujas (HP LT)

34 skyrius

Įkėliau per naują skyrių, nes dauguma negavo pranešimų, jog dalis atnaujinta ir man nerodo skaitytojų komentarų. 

Sekančia dieną, po susidūrimu su profesoriumi Sneipu, visiškai nelaukiau jo pamokos. Nors Liusė kartojo, kad už Tatjaną Vang nieko blogiau negali būti, aš taip nemaniau. Senyva mokytoja, bent nebuvo žudikė, ne kaip šis riebaluotais plaukais šikšnosparnis. Septintakursės jį taip praminė ir Sneipui ši pravardė prilipo. Valgykloje jis nesitraukdavo nuo Sebastiano Dolohovo. Abudu kažką tyliai aptarinėjo. Stebėjau Amandą ir jos šiltus santykius su profesoriumi Nelsonu, kurie man nepatiko. Gal Magijos istorijos mokytojas su manimi gražiai pradėjo elgtis vien dėl to, nes simpatizuoja mano seserei? Logiška!

Per Teiloro Granto pamoką taisėme sumažinimo eliksyrą. Esu gaminusi jį anksčiau žinojau ką reikia daryti, kad išgauti tobulą eliksyrą. Susikaupti trukdė tik viena kliūtis – stovintis šalia Naidželas. Nors dėl mano saugumo turėjome vaidinti, kad tarp mūsų nieko nėra, bet man buvo sunku būti šalia jo. Galėjau užuosti jo kvepalų kvapą. Pažvelgusi į vaikino pirštus, kurie laikė peilį ir pjaustė žoleles viralui, prisiminiau kaip su jais lietė mano kūną. Atsiminimai tiesiog plaukė į galvą, kad net iš susijaudinimo išmečiau peilį ant žemės. Hamlentonas tai pastebėjo ir vienu metu pasilenkėme jį pakelti. Mano ir jo pirštai akimirka susilietė ir lyg nematoma elektra nukratė kūną. Vienas į kitą pažvelgėme ir atsistoję apsimetėme, lyg nieko neįvyko.

Po Granto pamokos laukė pati nelaukiamiausia pamoka – pas Severą Sneipą. Grynakraujai džiūgavo, nes naująjį mokytoją laikė savu, nes jis tarnavo Tamsos Valdovui ir buvo dešinioji ranka. Per istorijos pamokas atkreipiau dėmesį, kad kai kurie grynakraujai fanatiškai žavisi Voldemorto žygdarbiais, tačiau jokios simpatijos nerodė Naidželui, nors jis yra jo sūnus.

Kai įėjome į buvusios profesorės Tatjanos Vang klasę, net išplėtėme akis, nes patalpa nebeatrodė jaukiai kaip anksčiau. Klasė buvo tamsi ir niūri, o užuolaidos užtrauktos. Tikrai depresiją kelianti atmosfera.

Kai atsisėdau į savo suolą, pastebėjau, kad ant kiekvieno stalo padėta po naują knygą. Paėmiau į rankas ir apžiūrinėjau iš visų pusių. Tai buvo Hogvarsto mokyklos apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlis.

Su trenksmu į klasę įlėkė vyras su juodu apsiaustu, kurio padalkai vilkosi žeme. Jis atsistojo prieš mus ir sunėrė pirštus. Stojo mirtina tyla. Sneipas nužvelgė visus savo juodomis akimis.

- Atsiverskite 145 puslapį, - šaltai paliepė. Dauguma taip padarė, bet man vistiek iškilo klausimas, todėl švystelėjau ranką į viršų.

- Taip, panele Miller?, - pastebėjęs mane kreipėsi.

- Kodėl mes turime mokintis iš Hogvartso mokyklos vadovėlio? Kuo bloga mūsiškė?, - po klausimų, kurį laiką stebėjo įsmeigęs akis, kol galiausiai jo lūpos išspaudė pašaipią šypseną.

- Brukveino mokyklos vadovėliai yra dešimt metų atsilikę nuo Hogvartso, - paaiškino ir su galva palingavo, - Jūsų mokyklos vadovėliuose nerasite, kaip pasigaminti apsauginį amuletą nuo Užvaldymo kerų. Todėl sakau, atsiverskite 145 puslapį, - profesorius mostelėjo lazdele ir kas nebuvo atsivertęs nurodyto puslapio, magijos pagalba jį atvertė, - Užvaldymo kerus naudojosi Tamsos Valdovo šalininkai, kad galėtų įgyvendinti savo šeimininko tikslus, pavydžiui užimti Ministeriją, ką galiausiai ir pavyko padaryti.. Tačiau, po karo, žiobarų kilmės ragana, - su pašaipa pabrėžė „žiobarų kilmės", - Hermiona Įkyrėlė... O atsiprašau, Vizli... sukūrė apsauginį amuletą nuo Užvaldymo kerų. Nesistebiu, kad jai pavyko, nes ši garsiojo Hario Poterio draugužė buvusi mano mokinė...

Visi tylėjo ir klausėsi, nes bijojo žodį pratarti. Visą pamoką Sneipas kalbėjo monotoniškai ir šaltai, vis stengdamas pašiepti Harį Poterį ir Žiobarus. Vienas grynakraujis vos neužmigo jo beklausant, tačiau Sneipas kirto su susuktu žurnalu per suolą, kad tas staigiai pašoko. Jis pasakė: "kadangi nėra taškų atiminėjo sistemos, todėl teks dažniau skirtiareštus".