Karališkas kraujas (HP LT)

10 skyrius

Jau buvo praėjusios kelios dienos po pokalbio su Naidželu. Liusė kaip visada tęsė slaptą susirašinėjimą su Hariu ir vis pasakoja koks jis nuostabus. Dar betrūktų to, jeigu pradėtų sapalioti kaip ji nori su juo susituokti ir susilaukti daug Rukvudžiukų, nors puikiai žinau kad to nebus. Bet tegul, bent kurį laiką pabūna ji laiminga.

Keisčiausia, kad per tas kelias dienas niekur nesimatė Naidželo. Jis tik pasirodydavo per pamokas ir atrodė labai pavargęs. Nebūdavo jo nei per pusryčius, pietus ar vakarienę. Kažin ar jis išvis maitinasi? O gal jis serga, nes jis tikrai ne kaip atrodė per šias dienas. Tik išeidamas iš klasės Hamlentonas pradingdavo, nespėdavau jo pasekti. Nemačiau, nei bibliotekoje, nors jis ten mėgsta lankytis. Per kitą Nuodų ir vaistų pamoką tylėjau ir leidau jam viską už mane daryti. Mačiau kaip jo rankos nesveikai drebėjo, o pirštai pamėlynavę, nors patalpoje nuo garų tikrai buvo šilta. Aš tik stebėjau jį su susirūpinusiu žvilgsniu ir galvojau kas jam nutiko? Kaip vaikinas, taip per diena gali pasikeisti? Apskritai Naidželas buvo labai permainingas, tai jis būna šaltas su manim, tai vėl malonus, tai stebi mane, tai vėl nekreipia dėmesio. Bandžiau šį vaikinuką suprasti, bet niekaip negalėjau. Jis kaip vaikščiojanti mįslė.

- Šiandien pamoka pas Tatjaną Vang, - tarė Liusė, kai ėjome link apsigynimo nuo juodosios magijos klasės, - Kaip aš jos nemėgstu.

- Todėl, kad ji rusė? - paklausiau jos. Tatjaną Vang buvo mokytoja iš Rusijos, kuri ištekėjo už amerikiečio grynakraujo, kuris dirba Magijos ministerijoje.

- Ne, ji šiaip bjauri moteris, - toliau tęsė nepatenkinta draugė. - Jai jau beveik septyniasdešimt metų ir tikrai laikas jai į pensiją, o nesėdėti šioje mokykloje ir kritikuoti mūsų uniformas.

Gordon privertė mane nusišypsoti, kai prisiminiau kaip profesorė Tatjana kiekvieną pamoka prakritikuodavo kiekvieną. Tai mūsų uniforma nepadori, tai mūsų šukuosenos netvarkingos. Jos laikais, tai yra sovietiniais laikais, uniformos buvo tvarkingos, plaukai supinti į kasytes, jokio makiažo, už išdaigas mokykloje bausdavo fizinėmis bausmėmis. Manau su malonumu ji kiekvienam pliaukštelėtu tu lazdele per pirštus, jeigu tik galėtų.

Su Liuse atsisėdome per vidurį. Kabinetas buvo labai erdvus, tačiau labai nejaukus. Ta erdvė, tam kad galėtume praktikuotis. Peržvelgiau visus mokinius ir pastebėjau, jog šį sykį Naidželas įsitaisė atokiau nuo manęs į patį galą. Šiandien atrodė žymiai geriau, atsigavęs ir energingesnis. Pamatęs, jog spoksau į jį davė man nedidelę šypsena, o aš jam atsakiau tuo pačiu.

- Gerai, kad visi susirinkote. Jau maniau, kad reiks bausti pavėlavusius. - prašneko profesorė Vang išėjusi iš savo mažo kambariuko. Ji buvo labai aukšta moteris. Savo pražilusius plaukus susisukusi į kuodą, veidas rustus ir nepatenkintas ir dėvėjo juodą apsiaustą, o ne žiobariškus drabužius. Nors ji buvo negrynakraujė raganą, bet ji palaikė grynakraujus. Tai dar viena priežastis kodėl šį moteris nemėgo Brukveino mokinių. Dauguma svarstė, jeigu jai čia nelabai patinka, kokio velnio ji apskritai čia dirba? Kai tik ji išeis, tikrai bus surengtas atsisveikinimo vakarėlis.

Išsitraukusi sąrašą mokinių, juos vardijo iš eilės. Brukveino mokinės žinojo, jog per jos pamokas reikia sėdėti pasitempus ir laikyti rankas ant stalo. Pastebėjau, jog Karališkoji mokykla to nežinojo, nes vieni sėdėjo susikūprinę, kiti ranka pasirėmę galvą ir kažką piešė savo sąsiuvinyje.

Priėjusi prie Kajaus Makveino, kuris atsirėmęs galvą į ranką miegojo, profesorė trenkė su plona lazdele per stalą, kad tas net pašoko.

- Mano pamokoje tokios nepagarbos nebus!- išpyškino ji, žiūrėdama savo juodomis akimis į Karališkosios mokyklos mokinius. - Visi turite sėdėti tvarkingai. Rankas ant stalo, išsitiesti ir nebandyti prieštarauti man. Kitaip aš užduosiu papildomai namų darbų.

Grynakraujai tai išgirdęs nepatenkinti atsisėdo lygiai taip pat kaip mes.

- Puiku, o dabar galim pradėti pamoką, - pranešė ji ir išsitraukusi burtų lazdelę vienu mostu užrašė temą ant lentos. Tema buvo "Oklumantija ir Legilimantija". - Kas pasakys, kas tai yra?

Iš karto pakilo mano ir Naidželo rankos, tačiau mane profesorė ignoravo ir su savo lazdele parodė į Hamlentoną.

- Oklumantija, tai magiškos proto savigynos nuo išorinių jėgų įsibrovimo, - pradėjo aiškinti Naidželas. - Ji užkerta kelią magiškai įtakai ir skverbimuisi į protą. Legilimantija, tai sugebėjimas iš kito žmogaus sąmonės ištraukti jausmus ir prisiminimus. Gerai įvaldę legilimantiją, gali įlįsti į aukos protą ir teisingai išsiaiškinti radinius. Tik žmonės, turintys oklumantijos įgūdžius, sugeba uždaryti jausmus ir prisiminimus, prieštaraujančiui melui.

- Šaunuolis, Hamlentonai, - pagyrė šaltai pone Vang, - Protingas, kaip ir tavo tėvas. Šį pusmetį kaip tik mokinsimės to tiek teoriškai, tiek ir praktiškai. Ministerija ilgą laiką labai prieštaravo Legilimantijos mokymui, bet šiais metais nutarė leisti. Rugsėjį mokinsimės teoriją, o Spalio mėnesį pradėsime ir praktiką porose.

Tai ką išgirdau man labai nepatiko. Kažkaip turėjau nuojauta, jog mane suporuos su Naidželu, nes mūsų žinios ir jėgos panašios, nors ne, jis už mane žymiai geresnis. Jeigu pakliūsiu su juo, tada Hamlentonas sužinos mano tamsiausias paslaptis apie kurias nenoriu, jog žinotų. Bet jeigu gerai įvaldyčiau šią magijos sferą, galėčiau išsiaiškinti jo paslaptis, dėl ko visi to vaikinuko bijo. Aš žinojau, kad jis kažką slepia. Jaučiau.

***

- Aš tikiuosi, jog su tavimi mane suporuos. - tarė pašnibždomis nepatenkinta Liusė prie pietų stalo. - Tikrai nenoriu, jog kažkoks grynakraujis sužinotų mano baimes.

- Jie gali sužinoti apie tave ir Rukvudą. - tyliai pasakiau, o šviesiaplaukė vos nepaspringo maistu.

- O čia yra pati didžiausia mano baimė, - visa persigandusi pridūrė ji ir pažiūrėjo į grynakraujų stalą. Haris sėdėjo prisiglaudęs prie Monikos ir kažką juokingo pasakojo savo draugams. - Man niekada nesisekė su tokia sudėtinga magija. Man šakės...

Aš supratau į kokią pavojingą padėtį atsidūrė mano draugė ir aš turėjau sugalvoti išeitį ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs. Turiu puikiai įvaldyti Oklumantiją, kad Naidželas ar kas nors nepasiektu manęs. Pažiūrėjau į mokytojų stalą. Amanda klausėsi įdėmiai profesoriaus Eriko Nelsono kartais jam nusišypsodama. Ir man šovė idėja.

- Sugalvojau, - tariau aš ir Liusė pakėlė į mane savo mėlynas akis. - O jeigu paprašyčiau, kad po pamokų mano sesuo mus pamokintų Oklumantijos. Aš žinau, kad ji ją moka. Tavo baimes ir paslaptis žinau, tai abejoju, jog kažką naujo sužinosiu.

- Rebeka, tu genijus! - laimingai ištarė ir apkabino mane. - Kaip džiaugiuosi turėdama tokia sumanę draugę.

Šį syki prie grynakraujų stalo prisijungė ir Naidželas. Kaip ir pačia pirmą dieną, jis vėl stebėjo mane. Liusė pastebėjo, jog mes vienas į kitą žiūrime.

- O aš nepavydžiu, jeigu tu pakliūsi su juo. - pakuždėjo man. - Jis protingas ir stiprus varžovas. Hamlentonas tikrai galip risikasti prie to įvykio, kai tau buvo septyneri. Apart manęs ir tavo šeimos niekas daugiau nežino.

Kai Hamlentonas paklausė manęs, kada pirmą sykį pasirodė mano magiškieji sugebėjimai? Aš jam atsakiau, kad septyneriu, nes tą įvykį puikiai atsimenu ir mano mama ilgai jo nepamirš. Geriau būtume tą dieną niekur nešinėję. Nebūtų reikėję kažkam nukentėti.

- Žinau, - trumpai pasakiau nenuleisdama akių nuo jo. - Dėl to ir mokinsimės Oklumantijos, kad jis nesužinotų. Niekas negali to sužinoti.