Karališkas kraujas (HP LT)

24 skyrius

Telefone sučirškė žadintuvas, nors mažai miegojau, tačiau manęs nekamavo košmarai. Paėmiau jį ir išjungiau. Žvilgtelėjau į Liusės lovą, o ji kietai miegojo. Kai grįžau iš Naidželo kambario, mano kambariokė dar nebuvo grįžusi iš pasiglamžymo su Rukvudu. Paėmiau nuo savo lovos nedidelę pagalvėlę ir sviedžiau į savo draugę.

- Kelkis miegale!, - linksmai sušukau, o ji pakėlė savo mėlynas užtinusias akis. Šiandien jaučiausi kaip niekad kupina energijos, - Kur vakar taip ilgai naktinėjai?

- Juk žinai, buvau su Hariu, - svajingai tarė ir žiūrėjo į lubas, - Ir tai buvo nuostabiausia mano naktis gyvenime.

Ir nutilo, o aš norėjau išgirsti visas smulkmenas.

- Ir kas tokio nuostabaus? Sužinojai, kad jis paliko Monika ir pasiūlė tau būti jo mergina?, - bandžiau spėti, nors žinojau, kad jie glamonėjosi, bet nenorėjau išsiduoti iš kur tokį dalyką sužinojau.

- Ne, - ir pasuko galvą į mano pusę, - Jis Monikos tikrai nepaliks. Aš jam pasakiau, kad Ana sužinojo, kad mudu slapčia susitikinėjame. Sakė, kad jis pasirūpins, jog Ana Monikai neprasitartų. Palikau šitą reikalą jam.

- Ir viskas?, - paklausiau dar laukdama įdomesnės dalies.

- Tu žinai, kad turiu silpnybę gerai ištreniruotams vaikinų kūnams, - šviesiaplaukė išsišiepė,- Mudu bučiavomės ir aš užkišau savo rankas po jo marškinėliais. Galėjau užčiuopti kiekvieną jo įtemptą raumenį. Pasidarė labai karštą, tai jis nusivilko savo marškinėlius. Kai pamačiau, jo tobulą kūną, net pamiršau, kad susitikome tik pasikalbėti. O dar kai jo tvirti pirštai mane lietė, tai po akimirkos ir aš likau be drabužių.

- Tai jūs...., - aš staigiai pakilau nuo lovos ir atsisėdau ant savo lovos krašto, - negali būti!

- Taip, mes pasimylėjome sandėliuke, - patvirtino mano mintis, - Žinau, jog neromantiška vieta, bet buvo fantastiška. Nesitikėjau, jog jis toks geras! O dar tas užvaldęs adrenalinas, jog bet kada gali kažkas mus pagauti.

- Negaliu to įsivaizduoti, nes dar nieko panašaus neteko patirti, - pasakiau atsistodama nuo lovas ir ieškodama savo uniformos spintoje, - Tik žiūrėk, kad nereikėtų gailėtis dėl savo veiksmų. – pridūriau nusirengdama nuo savęs naktinius.

- Tokių malonių dalykų negalima gailėtis, - šviesiaplaukė taip pat atsistojo ir persirenginėjo į uniformą, - Jeigu mano ir jo keliai išsiskirs, bus ką prisiminti. Tikrai šis nuotykis yra mano gerųjų prisiminimų sąraše. Tau irgi reikia kažką panašaus patirti.

- Dar tokio nesutikau su kuriuo norėčiau kažką panašaus patirti, - atkirtau užsidėdama mėlyną sijoną, - Ir be to, jeigu norėčiau kažką panašaus patirti, tikrai tai nebūtų mokyklos sandėliuke.

- Mes ir nenorim daugiau eiti į tą sandėliuką, todėl turiu prašymą, - ir nustatė nekaltą ėriuko žvilgsnį. Jau žinau, kad prašys to, ko aš tikrai nenorėsiu daryti, - Galėsi paskolinti tą raktą nuo rūsyje esančios patalpos, kur laikomos senos knygos? Prašau, tik keliems kartams.

- Liuse!!!, - sušukau, kai pagalvojau kam ji prašo to rakto, - Tikrai ne! Tramdyk savo hormonus.

- Tu nekalta – tu nesuprasi, - greitai apsirengė ir pasiėmusi dantų šepetėlį išėjo iš kambario su trenksmu.

Žinoma, jog aš nesuprasiu. Esu bučiavusi tik du vaikinus. Su vienu bučiavausi per vakarėlį Londone, kai abudu padauginome. O kitas buvo Liusės brolis Adamas. Buvo naujieji metai ir mudu neturėjome poros, todėl išmušus laikrodžiui „dvylika", mudu pasibučiavome taip sutikdami naujus metus.

Susiruošusi nusileidau į pirmą aukštą ir nuėjau tiesiu taikiniu į valgyklą. Atsisėdau šalia Rovenos, o Liusė pasirodė po kelių minučių ir nuėjo prie Ernesos nekreipdama dėmesio. Dabar aš likau kalta, jog negalės ji pasiglamžyti su Rukvudu. Ir tai Naidželas juos išgirdo, bet nieko nedarė, nors galėjo.