Karališkas kraujas (HP LT)

27 skyrius

Sugrįžusi į savo kambaryje dar ilgai galvojau apie Naidželą ir netikėtą jo bučinį. Galėjau dar ilgai jausti bučinio pėdsaką ant savo lūpų. Mane neramino tik vienas iškilęs klausimas. Kodėl? Kodėl jis taip pasielgė? Juk tai ne jo jausmų proveržis. Vaikinas prisipažino, jog nieko nemyli ir nieko panašaus į meilę jam neteko jausti. Nors pagalvojus, juk nereikia žmogaus mylėti, jeigu nori pabučiuoti. Matyt jis stebėjo mano reakciją ir iš gailesčio taip pasielgė. Ir apskritai, nejaugi aš pradedu įsimylėti Naidželą Hamlentoną? Jaučiau krūtinėje verianti skausmą, kuris tik pavirtino mano jausmus. Po velnių, aš įsimylėjau Voldemorto sūnų. To negalėjo nutikti, neturėjau leisti tam įvykti. Dabar kentėsiu lygiai taip pat, kaip Liusė. Šiek tiek paverkusi, užmigau.

Sekmadienio rytą kėlėmės labai anksti, nes reikėjo atlikti mums paskirtą bausmę. Sužinojome, kad mums panaikino bausmę, dėl praėjusių įvykių. Patarė geriau likti Brukveinę ir niekur eiti.

Iš motinos taip pat gavau susirūpinusį laišką. Pradėjo domėtis mano emocinę būsimą, ar esu labai sukrėsta, gal reikia apsilankyti pas specialistus... Jeigu susirūpina savo dukterimis, tai labai perdėtai. Taip, jaučiausi emociškai nestabili, bet dėl to kad Ana mirė, susižinojau kas žudikas ir jausmai Naidželui viską pablogino. Ir šiomis žiniomis negaliu net su Liuse pasidalinti, o tenka man viską laikytis savyje. Tai tokia didelė našta, kad nežinau ar patempsiu.

Kai pagalvoju, su Liuse viskuo dalinausi, savo jausmais, paslaptimis... O dabar tiek visko prisikaupė ir negaliu nieko jai sakyti. Jeigu vieną dieną mano draugė sužinos, sunkiai atleis, jog nutylėjau, ypač dėl Anos. Jeigu ji dėl Rukvudo palūžo, tai tokios naujienos ją visiškai sugniuždys.

Visą sekmadienio dieną, sėdėjau bendrabučio kambaryje ir dariau namų darbus. Bent taip galėjau kurį laiką negalvoti apie blogus dalykus. Nenoriu kažkur išeiti, nes tada sutiksiu Naidželą. Po vakarykščio įvykio vengiau, net jam į akis pažvelgti.

Pirmadienį, Borrelo pamoka praėjo žaibišku greičiu. Daug kalbėjo apie Diomedo žirgus, todėl stengiausi susikoncentruoti į jo kalbą, o nejausti Naidželo žvilgsnį man į nugarą.

Po jo pamokos, visi mes sėdėjome Eriko Nelsono pamokoje, tačiau kas keisčiausia jis nepasirodė. Laukėme jo dešimt minučių, o klasėje buvo šurmulys. Profesorius niekada nevėluodavo. Jis nevieną sykį mums yra pasakęs, jog už vėlavimą baus. Netikėtai į klasę įžygiavo mano sesuo Amanda.

- Šiandien aš pavaduosiu profesorių Nelsoną, - pranešė Amanda, atsistojusi prie lentos, - O dabar visi atsiverskite 78 puslapį.

Naidželo ranka iškarto pakilo į viršų. Tikriausiai visus neramino vienas ir tas pats klausimas.

- Profesore Miller, galiu paklausti?, - reikalavo Naidželas.

- Taip, klausk.

- Kodėl profesorius Nelsonas negali šiandien mums pravesti pamokos?, - domėjosi.

- Profesorius Nelsonas sunegalavo, - patylėjusi atsakė, bet iš savo sesers akių mačiau, jog ji meluoja. Nutariau po pamokų išsiaiškinti. Ji man privalo pasakyti tiesą.

Kas puse minutės vis žvilgčiojau į ant sienos kabantį laikrodį. Skaičiavau minutes iki pamokos pabaigos.

Skambučiui nuskambėjus, pašokau iš savo vietos, sumečiau knygas į kuprinę ir laukiau kol visi išeis.

- Tai kas iš tiesų atsitiko Erikui Nelsonui?, - priėjusi prie jos paklausiau, kai jinai tvarkė jo rašomajį stalą.

- Juk sakiau, sunegalavo, - pakartojo nepakeldama akių į mane.

- Amanda, aš žinau kada tu meluoju, - ramiai tariau ir tada ji pakėlė savo rudas akis, - Tai ar pasakysi? Ar tai susija su pastaraisiais įvykiais?