Karališkas kraujas (HP LT)

28 skyrius

Vakare gulėjau bendrabutyje ant savo lovos ir buvo labai sunku skaityti Magijos Istorijos užrašus. Testas ant nosies, bet mane užvaldė visai kitos mintys. Nors su Naidželu kalbėjome apie jo motina, bet vistiek niekaip negaliu išmesti iš galvos to bučinio, o kas keisčiausia, jog Hamlentonas elgęsi taip, lyg nieko tarp manęs ir jo nebuvo įvykę. Gal per daug perdedu?

- Žinai ką, Rebeka, - prabilo Liusė darydama namų darbus ant rašomojo stalo, - Aš Hario nebelauksiu. Tegul jis būna su ta Monika.

- Oho koks nusprendimas!, - nustebau, - Maniau, kad tu be galo jį įsimylėjusi.

- Patikėk, myliu Harį Rukvudą, bet reikia mylėti ir save, o jis mano brangaus laiko nevertas, - piktai išrėžė. Toks Liusės požiūris, tik parodo, kad po truputį atsigauna.

- Ir gerai darai, - pritariau nusišypsodama jai.

- Jis sako, kad dabar Monika labai kenčia, todėl turiu jo laukti, kol jo mieloji grynakraujė atsigaus. O kaip mano jausmai?, - piktinosi, - Lyg tai aš nekenčiu, kad jis sugrįžo pas ją! Viskas, nebelauksiu! Velniop tą Rukvudą!

Šypsojausi, nes pagaliau ši mergina įžengė į kitą brandos etapą. Anksčiau, jeigu koks nors vaikinas ją įskaudindavo bliaudavo ir kimšdavo saldumynus, o dabar liūdesį pavertė pykčiu. Gal ir gerai, taip lengviau bus jai gyventi.

Meilės srityje su vaikinais ji žymiai daugiau turi patirties negu aš. Plius ji turi brolį Adamą, tai su jų psichologija yra susipažinusi, o man jie kaip mistinės būtybės, kadangi nuo pat mažens lankiau mergaičių mokyklas. Man nedavė ramybės mintys apie Naidželą, todėl nusprendžiau su ja jomis pasidalinti. Gal jai pavyks išspręsti šią mįslę.

- Mane Naidželas pabučiavo, - ištariau užversdama užrašus.

- Ką?! – greitai pakėlė akis nuo knygos puslapių, - Kada tai įvyko? Pasakok viska!, - prisitraukė kėdę arčiau mano lovos.

- Ne taip senai ir labai keistomis aplinkybėmis, - jos įsmeigtos mėlynos akys, mane gąsdino, lyg būtų išbadėjusios nuo paskalų, - Taip, tu teisi, man patinka Hamlentonas. Gal net daugiau nei patinka ir tiesiog sunku šį faktą pripažinti.

- Tau jis patinka. Tu jam patinki, tai kur problema?, - nesuprato, o man buvo sudėtinga nupasakoti komplikuota situacija. Juk vis dėl to, negaliu išduoti, kad Naidželas yra Voldemorto sūnus.

- Naidželas yra augęs vaikų namuose, todėl jam tokie jausmai kaip "meilė" yra svetimas dalykas. Jis tiesiai šviesiai ir pasakė, kad jis negali jausti meilės, o aš jam tik labai rūpiu. Nežinau kas man tada pasidarė, bet aš pabėgau nuo jo, nes negalėjau daugiau klausyti ir tada... pasivijo mane ir įsisiurbęs į lūpas pabučiavo.

- Oho, - išplėtė akis iš susižavėjimo.

- Kas "oho"?, - susiraukiau, - Aš tau sakau, jis nejaučia meilės ir aš niekaip negaliu suvokti, kodėl jis taip pasielgė?

- Jeigu tu tikiesi iš jo išgirsi "Rebeka, kaip aš tave myliu", tikrai taip nebus. Net man Haris, tokio žodžio nėra ištaręs, - nusivylusi prisipažino, - Bet tai nereiškia, kad tavęs nemyli. Hamlentonas kitais būdais savo jausmus parodo. Jis pasiruošęs bet kada padėti, jeigu iškiltų bėda, savanoriškai padeda su namų darbais, pasiūlė būti jo pora per Heloviną... Galėčiau vardinti ir vardinti...

- Tu nemanai, kad mane pabučiavo iš gailesčio?, - jaučiau kaip akyse pradėjo kauptis ašaros, nes turėjau tokį variantą, - Jis galėjo lengvai perskaityti iš mano fizionomijos ką aš jam jaučiu. Kad neprarastu manęs, tą naktį mane ir pabučiavo. Tikriausiai taip ir bus..., - jaučiau, kad tampu emocionali.

- Kam jam tavęs gailėti?, - nusijuokė, - Klausyk.... Kaip žmogui, kuris niekada nejautė meilės, atpažinti meilę? Jeigu jis sugeba kažką jausti, kaip rūpestį, tada vadinasi jis gali jausti. Man atrodo pats Naidželas dar nesuvokia, kad tave įsimylėjęs. Aš ir tu sugebame atskirti meilę nuo susižavėjimo, o šis vaikinukas dar pirmoje klasėje. Duok jam laikto susipažinti su savo jausmais.