Karališkas kraujas (HP LT)

8 skyrius

Sekančia diena per pusryčius stebėjau Naidželą. Jis atėjo pavėlavęs, o kas keisčiausia, kad vienas iš grynakraujų atsistojo, užleido jam savo vietą, o pats atsisėdo į kitą laisvą vietą. Prieš ministro sūnui atėjus visi juokėsi, garsiai kalbėjo, bet kai jis pasirodė greitai visi prie to stalo nutilo ir atsitraukė nuo jo. Kiekvienas mokinys vienas su kitu kalbėjosi, bet tik ne su Naidželu. Pagalvočiau, kad jie jo nemėgsta, bet vis dėl to jie jo bijo. Kažin kodėl? Kitas pastebėjimas, jis nei vieno sykio nepakėlė akių į mane, tik tyliai nuleidęs galvą valgė savo pusryčius. Vakar negalėjo jis nuo manęs akių atplėšti, įdomu kas pasikeitė?

Po pusryčiu aš su Liuse keliavome į Nuodų ir vaistų pamoką, kuri turi vykti antrame aukšte. Priešais mus pamatėme ateinančius septintakursius grynakraujus, tarp jų ir Haris Rukvudas. Pralenkdami juos pastebėjau kaip Liusė mikliai ir nepastebimai įkišo raštelį Rukvudui į švarko kišenę ir abudu apsimetė, jog nieko neįvyko. Šitos taktikos buvome išmokusios jau anksčiau, kai reikėdavo per kontrolinį darbą perduoti jai "šperą".

- Jie vistiek kada nors sužinos, - perspėjau draugę. - O jeigu dar tuos raštelius ras Rukvudo mergina Monika, tikrai gero nelauk.

- Jeigu būsime atsargūs, nesužinos, - atsakė ji man besišypsodama. - Mes kaip kokie Romeo ir Džiuljetą.

- Ir jų meilės istorija baigėsi mirtimi - priminiau Liusei. Jinai į tai įžvelgė romantiką, o aš įžvelgiau pavojų. Tą ką jie daro nėra gerai ir tikrai bijau dėl Liusės, kad ji neliktų įskaudinta.

Sustojome prie Nuodų ir vaistų klasė, bet klasė dar buvo užrakinta. Tikriausiai dar mokytojas neatėjo, nors dar turėjome dešimt minučių iki pamokos pradžios. Visi mokiniai stovėjo skirtingose pusėse ir tarpusavyje kalbėjosi, o mes įsitaisėme prie koridoriaus lango.

Pamačiau, jog link mūsų ateina Naidželas laikydamas rankose kažkokį lapą ir tas lapas man buvo pažįstamas.

- Palikai savo rašinį knygoje, - tarė jis ramiai tiesdamas man į rankas mano rašinį. Kaip aš galėjau taip apsižioplinti? Tikriausiai refleksas, kad nepamirščiau namų darbų į pamoką, visada juos įdedu tarp knygų puslapių.

Atkreipiau dėmesį, kad visi grynakraujai nutilo ir stebėjo mus, lyg kažkas įdomaus vyksta. Stengiausi į juos nekreipti dėmesio.

- Labai atsiprašau... Ačiū, - drebančiu balsu pasakiau ir pajutau kaip skruostai vėl kaista. Paėmiau atsargiai iš jo rankų ir jis vėl atkišo kažkokį lapą.

- Perskaičiau tavo rašinį - tarė jis ir aš to labiausiai bijojau,- ir jis tikrai labai geras, bet jis būtų dar geresnis, jeigu atkreiptum dėmesį į mano pastabas ir ką aš siūlyčiau papildyti.

O Dieve, nejaugi jis duoda lapą su pastabomis?! Man kuriai iš visų dalykų išeina patys geriausi pažymiai?! Jis gal juokauja! Viena dalis manęs nenorėjo priimti rašinio, bet kitai buvo smalsu kas tame lape parašyta. Vis dėl to pasidaviau smalsumui ir paėmiau iš jo rankų pastabas.

- Ačiū, - padėkojau, bet šį sykį nepatenkintai. Jaučiausi šiek tiek pažeminta prieš kitus mokinius, nes jie žinojo, kad aš retai klystu ir viską atlieku tobulai.

- Oho kiek jūsų daug, - tarė profesorius Teiloras Grantas. Jis buvo labai aukštas juodaodis vyras, labai panašus įžiobarų krepšininką Rudį Gėjų. Visi jį su juo lygina, bet jam tai labai nepatinka.

Vėl kaip visada mokiniai susėdo į savo "teritorijas". Labai su Liuse apsidžiaugėme, kad galėsime sėdėti savo senose vietose. Naidželas atsisėdo į priekį, tai bent negalėsi į mane žiūrėti.

- Sveiki mokiniai, - prakalbo profesorius. - Aš esu Teiloras Grantas ir šiais metais jus mokinsiu Nuodų ir vaistų. Visu pirmą norėčiau susižymėti kas dalyvauja pamokoje ir taip susipažinsiu su naujais mokiniais.