Karališkas kraujas (HP LT)

17 skyrius

Po Amandos pamokos, tik norėjau griūti į lovą ir ilsėtis, bet negalėjau, nes reikia parašyti Magiškiesiems gyvūnams ir būtybėms rašinį apie Ilujanką. Sėdėjau bendrabučio kambaryje prie rašomoje stalo ir varčiau "Hetitų mitologijos" knygą, kurioje radau nemažai informacijos apie tą gyvatišką drakoną, kurį nukovė Tarhuntas.

Liusė per tą Rukvudą išvis apleido mokslus. Nuolatos prašo mano pagalvos, nors ta pagalba reiškia, parašyti už ją rašinį. Galėčiau nors kartais pabūti bloga draugė ir jai nepadėti. Kaip ji išlaikys baigiamuosius egzaminus, net neįsivaizduoju. Mes abidvi nežinojome ką toliau veiksime po mokyklos. Dirbti ministerijoje manęs netraukė, o žiobarų pasaulyje be žiobariško diplomo vargu ar galėčiau studijuoti kokiame nors universitete. Tai neįmanoma.

- Ką dovanosi Rovenai? - paklausė manęs Liusė, ruošdamasi susitikti su savo mylimuoju. Po šimts pypkių, visiškai pamiršau apie Rovenos gimtadienį, o jis po kelių dienų. - Aš nupirkau knygą internete "Penkiasdešimt pilkų atspalvių", turėčiau rytoj gauti. Girdėjau labai gera knygą ir šiuo metu labiausiai perkamiausia.

Retai skaitydavau žiobarišką literatūra, nei bent tik klasikines knygas. Ypač patinka eilėraščiai, poemos.

- Visiškai iškrito iš galvos, - prisipažinau pradėdama rašyti savo rašinį. - Parašysiu motinai, gal ji ką nors atsiųs iš savo kolekcijos.

- Kaip tau gerai, kai turi garsią motiną, - pavydžiai tarė mano draugė rišdamasi savo plaukus į uodegą. - Nereikia tau sukti galvos dėl dovanų.

- Ne visada žinomas vardas išeina į naudą, - paprieštaravau, - Pavyzdžiui apleidžia šeimos narius. Kai čia atvykau, su motina tik vieną syki kalbėjau telefonu.

- Nereikia laukti savo motinos skambučio. Gali ir pati paskambinti.

Šviesiaplaukė, net neįsivaizdavo kokia mano motina yra užimtas žmogus. Jos tėvai turi pastovų darbo grafiką ir žino, kad kiekvieną vakarą ir savaitgalį su jais gali pabūti. O man su Amanda, tik klausimas, kada motina išvyks ar sugrįš, ar kiek laiko pabus namuose.

- Nagi, kaip aš atrodau? - paklausė Liusė. Aš pakėliau akis nuo lapo ir pažvengiau į ją. Mėlyni tamsūs džinsai, geltonas megztinis ir odinis juodas švarkelis. Tikrai mano draugė jautė stiliaus skonį.

- Puikiai, - pagyriau, o ji išsišiepė savo plačia šypsena.

- Beje, girdėjau, kad Ernesa susirgo, - informavo Liusė kišdamasi mobilųjį telefoną į džinsų kišenę, - Tai šiandien patruliuos Naidželas. Jeigu ką, mane užstok. Iki!

Pamojo Gordon ir išėjo iš bendrabučio kambario, o aš grįžau toliau prie savo rašinio. Jeigu Naidželas patruliuoja, tai tikrai abejoju, jog landžios po merginų kambarius.

Po gero pusvalandžio, išgirdau beldimą į duris. Jį išgirdus, net krūptelėjau, nes buvau įsigilinusi į knygą. Maldauju, kad tai tik nebūtų Hamlentonas.

- Užeikite, - pasakiau žiūrėdama pro petį, kas čia per persona, tokį vėlyvą vakarą trukdo. Prasivėrė durys ir pro jas įėjo Naidželas laikydamas rankose kažkokį lapą. Net savo bendrabučio kambaryje negaliu ramiai pabūti, vis turi jis pasirodyti.

- Ko tau čia? - grubiai paklausiau, tikėdamasi, kad bent grubumu jį iš čia išprašysiu. Vaikinas tik sumirksėjo, nes nesitikėjo iš manęs tokio nemalonaus tono.

- Matau rašai rašinį, - prakalbo artindamas prie manęs. Aš nusisukau ir ignoravau jį.

- Kaip matai, - šaltai atkirtau ir toliau nekreipdama dėmesio, rašiau savo darbą. Šalia manęs, ant stalo Naidželas numetė lapą.