Karališkas kraujas (HP LT)

3 skyrius

Aplankėme knygų parduotuvę. Įsigijau Herbiologijos ir Transfiguracijos šešto kurso vadovėlius, o tada keliavome po drabužių parduotuves. Kadangi gyvenau su drabužių dizainere, tai drabužiais būdavau aprūpinta iš naujų kolekcijų, dėl to nelabai mėgdavau vaikščioti po drabužių parduotuves. Tačiau Liusei visada visko reikia ir labiausiai jai patinka gėlėti raštai, ryškios spalvos. Man labiau patinka pastelinės.

Grįžusios į mokyklą, nuėjusios į bendrabučio kambarį, numetėme savo pirkinius ant lovos, nes laikrodis rodė jau puse šešių. Už pusvalandžio turi pasirodyti tie grynakraujai, tikriausiai visos merginos jau susirinkusios Didžiojoje salėje.

Greitu tempu nusileidome laiptais ir pro didžiules salės duris įbėgome. Kaip ir galvojau, taip ir buvo, visi jau buvo susirinkę išskyrus direktorę ir Karališkosios mokyklos mokinius. Visų akys nukrypo į mus. Ernesa atsistojusi pradėjo mojuoti, kad ateitume pas ją. Ji buvo pasaugojus dvi vietas į kurias atsisėdome.

- Ar aš neaiškiai pasakiau, kad Didžiojoje salėje būti penktą valandą.- tyliai, bet piktai pasakė Ersena.

- Ne, tu sakei grįžti penktą valandą, bet nebūti penktą valandą Didžiojoje salėje.- patikslino Liusė.- Ir be to, kodėl mes turime būti penktą valanda, jeigu Karališkosios mokyklos mokiniai atvyksta šešta?

- Nes toks direktorės įsakymas.

- O kur ji pati?

Beklausant merginų, atrodo, kad jos tuoj susipeš. Nužvelgiau Didžiąją salę. Ji buvo didžiulė, kėdės sustatytos eilėmis, o per vidurį padarytas tarpas, per kurį nutiestas žalias ilgas kilimas. Matyt, kad grynakraujams, kad galėtų įžengti kaip kokios kino žvaigždės. Taip pat , Didžioji salė turėjo sceną ant kurios dažniausiai direktorė rėžia kalbą, o per šventęs vyksta vaidinimai ar koncertai. Ant scenos buvo sustatyta eilė kėdžių ant kurių sėdėjo Brukveino mokyklos mokytojai. Bet dvi laisvos kėdės buvo paliktos. Tikriausiai direktorei ir tam Karališkosios mokyklos vadovui Sebastianui Dolohovui apie kurį man pasakojo Amanda. Tik atkreipiau dėmesį, jog pirmosios penkios eilės yra laisvos.

- O kodėl priekis laisvas?- paklausiau pasilenkusi į Ernesos pusę.

- Nes ten sėdės Karališkoji mokykla. - atsakė ji.

-... ir tai yra direktorės įsakymas. - sunėrusi rankas po krūtine pamėgdžiojo Ernesos toną. Toks jos elgesys privertė mane nusijuokti, kol Ernesa nemetė pikto žvilgsnio į mane. Mūsų direktorė Miranda Sanders buvo gera moteris, tik tai mėgo kitiems padlaižiauti, ypač įtakingiems žmonės arba tų kurių bijojo.

Ir štai ji įbėga senyvo amžiaus moteris, žemo ūgio, apvalutė su mėlyna suknele, o tamsūs jos plaukai susukti į kietą kuodą. Ant nosies kaip visada nešiojo plonus smailius akinius, kurie priduodavo jai griežtumo. Jai užlipus ant scenos visi atsistoja pradėjo ploti. Atsisukus į žiūrovus ji iškėlė ranką ir plojimai liovėsi.

- Sveiki atvykę Brukveino mokinės,- šilkiniu balsu prakalbo direktorė - smagu jus šiais mokslo metais matyti tiek gausiai susirinkusęs...

Aš apsidairiau, mūsų buvo tiek pat, o gal net mažiau, tai jos tas "gausiai" privertė mane nusišypsoti.

-... Kaip žinote, šiais metais jūs mokysitės ne vienos. Po kraupių įvykių Karališkoje mokykloje, ministerija nusprendė perkelti mokinius mokytis pas mus. Prašau sutikite Karališkos mokyklos vadovą Sebastianą Dolohovą ir jo mokinius!!!

Į salę įžengė juodai apsirengęs aukštas jaunas vyras. Jo plaukai buvo juodi kaip smala siekė iki pečių, o akys tokios tamsios, kad atrodo toje tamsoje galima ir pasiklysti. Paskui jį be emocijų, sustingusiais veidais ėjo būrys mokinių,apsirengę juoda uniforma, baltais marškiniais ir ryšėjo žalią kaklaraištį.

- Jie kaip kokie terminatoriai, net žygiuoja vienu ritmu- pakuždėjo man į ausį Liusė.

Karališkos mokyklos mokiniai susėdo į savo vietas, o jų vadovas užlipęs ant scenos pabučiavo direktorei ranką, kad ta net išraudo. Direktorė atsisėdo į laisvą vietą prie mokytojų ir leido Sebastianui kalbėti.

- Labai noriu padėkoti jums, kad sutikote mus priimti į savo mokyklą.- pradėjo savo kalbą šaltu balsu. - Karališkoji mokykla buvo mums kaip antri namai, tačiau po skaudžių įvykių mes jų netekome. Tikiuosi, kad jūs mus priimsite šiltai, draugiškai ir Brukveino mokykla galės tapti tokiais pačiais namais, kaip ir buvusi mokykla.

Visi pradėjo ploti, o Sebastianas pabaigęs kalbą atsisėdo šalia mano sesers, kuri sukryžiavusi kojas buvo nusukusi žvilgsnį nuo jo.

- Taip, Brukveinas su laiku tikrai taps jūsų namais, - atsistojusi prabilo vėl mūsų mokyklos direktorė. - Ir noriu pranešti mūsų mokiniams ir mokytojams, kad ponas Dolohovas šiais metais dėstys Juodąją magiją.

Grynakraujai pradėjo ploti, o iš Brukveino mokinių tik kelios merginos pliaukštelėjo savo delnais. Aš nužvelgiau visus Karališkos mokyklos studentus ir pastebėjau, kad didžioji dalis yra vaikinai.

- Rebeka, žiūrėk, - tyliai sušuko mano draugė rodydama į kažkurį vaikiną- ten Kvidičo čempionas gražuolis Haris Rukvudas. Ar gali patikėti, kad jis mokysis mūsų mokykloje?!

Ji rodė į aukštą rudaplaukį vaikiną, kuris sėdėjo trečioje eilėje. Liusei dėl jo buvo pametusi galvą, kaip gerbėja. Ji visada kartojo, jog jis yra svajonių vyras.

- Bet jis gali būti žudikas - tariau aš.

- Ką tuo nori pasakyti?

- Noriu pasakyti, jog šioje salėje sėdi žudikas, kuris nužudė tuos mokinius ir direktorių. O žudikas gali būti bet kuris iš jų.

Po mano žodžių vienas vaikinas, kuris sėdėjo dviem eilėm priešais mus, atsisuko į mane ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jo akys buvo mėlynos, plaukai tamsūs, o veido oda išblyškusi, beveik kaip mano. Tačiau buvo labai dailiu veido bruožų.

- Kodėl tas gražuolis taip į tave žiūri? - kuo tyliau paklausė Liusė, kad neišgirstu jis.

- Tikriausiai nugirdo mūsų pokalbį. - tyliai atsakiau, nenuleisdama akių nuo jo. Jis nebijojo akių kontakto, toks jausmas lyg jis bandytų spraustis į mano mintis. Bet po kelių akimirkų jis savo žvilgsnį nusuko, kai direktorė pradėjo pristatinėti mokytojus.