Karališkas kraujas (HP LT)

29 skyrius

Tik penktadienį po pamokų gavau savo Helovino vakarėlio suknelę, nors Helovinas sekančią dieną. Jau maniau, kad teks bėgti į prekybos centrą ir pirkti pirmą pasitaikiusią. Užsidėjau ją, kad žinočiau ar reiks magijos pagalbą ją taisyti ar ne. Apsidžiaugiau, kad tiko idealiai, tik jaučiausi šiek tiek nuoga. Ta priekyje iškirptė atrodė per gyli ir šešiolikmetei merginai dar ne laikas tokias nešioti. Bet mano motinai atrodė kitaip, kai jos drabužius demonstruoja šešiolikos sulaukusios merginos.

- Oho! Rebeka!, - sušuko Liusė, kai įėjo į kambarį, - Tavo mama pasistengė, nes suknelė atrodo pasakiškai.

Sukinėjausi prie veidrodžio, kad galėčiau apžiūrėti ją iš visų pusių.

- Tau neatrodo, kad per didelė iškirptė?, - atsisukusi, paklausiau jos, nes kažkaip nesmagiai jaučiausi, kai mano prisirpusios krūtinės kraštai matėsi. Labai nejaukiai jausdavausi, kai reikėdavo dėtis suknelę be liemenėlės.

- Tu juokauji?, - išplėtė akis, - Tai pagrindinis akcentas. Net nebandyk jos mažinti! Aš rimtai. Naidželui tikraaai patiks, - pažvelgė į mano krūtinę. Ir vėl man priminė tą Naidželą. Stengiausi per pastarasias dienas apie jį negalvoti, nes pastaruoju metu jis tampa... keistas. Atrodo atsiskleidžia kita jo pusė, kuri man visiškai nepatiko. Hamlentonas trokšta valdžios, lygiai taip pat kaip Voldemortas. Negalėjau net įsivaizduoti kokie planai sukosi jo galvoje, bet žinojau, kad nieko gero. Atkreipiau dėmesį, kad įgyvendintu savo planus, vaikinas gali peržengti ir ribas. Ras pilna pasiteisinimų kodėl taip pasielgė.

- O kur pati buvai?, - paklausiau, nes nenorėjau kalbėti apie Naidželą. Išsivadavau iš suknelės, užsidėjau džinsus ir raudona, ilga rankovę palaidinę.

- Su Ernesa kalbėjau. Šiandien bus galima išeiti iš Brukveino mokyklos. Juk mano broliukas atvyksta, - išsišiepė rodydama baltutėlius dantis ir atsisėdo ant lovos, - Nekantrauju ir savo vakarėlio partnerį pamatyti. Kai Haris pamatys, pažaliuos iš pavydo.

- Negi tu ruoši prieš jį kokį nors spektaklį?, - domėjausi, besiaudama batus. Žinojau, kad šviesiaplaukė tikrai pasinaudos savo pora, vien tam kad sukeltu Rukvudui pavydą.

- Pasakysiu viena, Rebeka! Vaikinams nepatinka, kai kitas lenda prie jo nuosavybės. Rukvudas dar galvoja, kad aš tik laikinai pykstu ir būsiu su juo, bet ne velnio! Kai pamatys mane su kitu, manau pabus žvėriški instinktai ir žūdbūt stengsis mane susigrąžinti., - papasakojo savo ketinimus.

- O nemanai, kad tu jį įskaudinsi?, - paklausiau, nes turėtų būti skaudu matyti mylimą žmogų su kitu.

- Galvoji Haris manęs neskaudina, kai kas kart matau jį su Monika?, - jos akyse sužibo besikaupiančios ašaros, - Tegul pamato ir patiria tą jausmą, kokį man tenka patirti. Gal padarys išvadas, o kol kas mėgausiuosi Evano Larseno draugija ir lūpomis.

- O kada Mautvilio vaikinai turi atvykti?

- Maždaug po valandos. Adamas parašys, kai bus Brukveine, o tada galėsime juos pasitikti apačioje. Šeštai valandai rezervavau staliuką "Undinėse", tai tikiuosi gerai praleisime laiką vaikinų kompanijoje, - išspaudė per prievartą mažą šypseną. Žinojau, kad tebegalvoja apie Rukvudą ir tas jos planas gali tik pabloginti jos emocinę savijautą.

***

Kai gavo sms žinutę nuo Adamo, mudvi bėgte leidomės laiptais į pirmą aukštą. Iš profesoriaus Granto spėjome sulaukti pastabą, kad nebėgiotume koridoriumi, tai teko sulėtinti žingsnius.

Vos tik mes pasirodėme, pro pagrindines duris įėjo Mautvilio mokiniai. Liusė pamačiusi savo gražuolį, aukštą, šviesiaplaukį brolį, įsibėgėjo ir šoko jam į glėbį. Tas tvirtai ją apkabino ir stipriai suspaudė.