Karališkas kraujas (HP LT)

2 skyrius

Pasiėmusios savo bagažą išėjome iš oro uosto. Pradėjau dairytis, kur stovi mūsų autobusas, kuris nuveš iki senos gamybos už Atlantos miesto. Tai buvo specialus Brukveino autobusas, kuriuo galėjo važiuoti tik mokiniai, Brukveine dirbantis personalas, bei mokinių tėveliai.

Tolumoje pamačiau daugybe lipančių mergaičių į tamsiai mėlynos spalvos autobusą. Mėlynos spalvos taip pat buvo ir mūsų uniformos. Kelios mergaitės jau buvo persirengusios mūsų mokyklos uniforma: baltos kojinės iki kelių, mėlynas languotas sijonas, balti marškiniai ir mėlynas megztukas. Amandai žengusiai pirmai, mes nutipenome iš paskos. Valanda kelio iki senos gamyklos ir tada galėsime sėsti į metro.

Kiek man teko skaityti apie Hogvartsą, tai jie keliauja traukiniu, o mes iki Brukveino keliausime metro, su kuriuo užtruksime tik dvidešimt minučių. Burtininkų metro stotis yra įsikūrusi senojoje gamykloje, kuri senai neveikia. Iš tiesų, tai maskuotė nuo žiobarų. Gamyklos viduje yra didžiulis vestibiulis kuriame yra keletas kavinių ir bilietų kasa. Vestibiulio viduryje yra požeminiai laiptai, kurie veda į metro kelią.

Autobusas sustojo ir visi išlipome. Aplinkuje buvo tik aukšti kalnai ir vienas stovintis apleistas pastatas, link kurio visos mergaitės čiauškėdamos ėjo.

Įėjusios į vidų tikėjomės išvysti juodais kostiumais su žaliu kaklaraiščiu pasidabinusius grynakraujus, tačiau visur vaikščiojo tik mūsų mokyklos mokinės.

-Tai vis dėl to jų nebus- nudžiugus nusišypsojau ir pasižiūrėjau į savo seserį.

-Bus, tik vakare –patikslino Amanda eidama link bilietų kasos, o mes kaip visada paskui "profesore".- Jie atsisakė keliauti kartu su mūsų mokiniais.

- O taip, dar jie išsiteps žiobaru purvu- ironiškai tarė Liusė krapštydama iš savo piniginės monetas.

Nusipirkusios po bilietą nusileidome požeminiais laiptais į metro. Mokinės buriavosi prie metro linijos ir laukė, kada jis atvyks.

-Laba diena profesore Miller- mandagiai pasisveikino mergina, net nepajutome kaip ji prie mūsų priėjo. Tai buvo septintakursė Ernesa Kolins Brukveino mokyklos prefektė. Ji buvo labai aukšta, tamsių plaukų, o veidas atrodė kaip gotikinės lėlės. Ernesa yra ramaus charakterio, niekas niekada nėra girdėjęs jos rėkiant ar juokiantis. Kas nors papasakodavo anekdotą , visi iš jo juokdavosi, bet tik ne ji. Kokia bebūtu ji keistuolė, bet su savo pareigomis gerai susitvarkydavo. – Panele Kolins, malonu jus matyti. Kaip atostogos?- paklausė sesuo.

- Geros, Ačiū- greitai pasakė Ernesa- Norėjau jūsų paklausti. Karališkoji mokykla taip pat turi prefektą, ar man reikės dalintis su tuo mokiniu pareigomis? Ar vieną iš mūsų nušalins? Ir ar tiesa, kad nori į mūsų mokyklą įvesti taškų sistemą kaip Hogvartse? Ir ar....

- Per daug klausimų- Amanda pertraukė ir ištiesė ranka. Po tokio gesto Ernesa nutilo ir klausė, ką jos mokytoja pasakys. - Aš žinau kaip tau rūpi prefekto pareigos ir nenori prarasti. Bet tiesa ta, jog aš nieko nežinau, net apie taškų sistemą. Bet pažadu, kad padarysiu viską, kad tavęs nenušalintu.

-Ačiū, profesore- padėkojo ir bandė išspausti kažką panašaus į šypseną.

Atvažiavo metro ir visi į jį sulipo. Anksčiau, kai mokėsi daugiau mokinių nebuvo net kur atsisėsti, o dabar daugybe tuščių vietų. Brukveine teliko tik apie dušimtus mergaičių. Aš su Liuse atsisėdome į kampą, o Amandą nuėjo į kitą galą, kuriame įsitaisiusi sėdėjo Žiobaryno mokytoja.

- Po tiek metų mūsų mokykloje bus vėl vaikinų, ar gali patikėt?- patylėjusi linksmai tarė Liusė padėdavo savo galvą man ant peties. Ji dar neįsivaizdavo su kokiais vaikinais ji susidurs. Visuose žmonėse matydavo tik gerą ir nenorėdavo įžvelgti nieko blogo. Ji buvo optimistė, o aš realistė. Visada jai sakydavau,kad kiekvienas turi savo tamsiąją pusę ir reikia būti atsargiai.

- Taip, bet jeigu galvoji tarp jų susirasti sau išrinktajį, tai negaišk laiko. Mes jiems esame prastuomenė.

- Tikrai atsiras, bent vienas kuris taip negalvos - su viltimi tarė ji sunėrusi rankas po krūtine.

Po dvidešimt minučių pasiekėme Brukveino metro stotį. Stotis buvo nedidelė, tik bilietų kasa ir kavinukė. Išėjus į lauką buvo galima pamatyti didžiulę iškabą su užrašu "Sveiki atvykę į Brukveiną". "Brukveinas" ne tik mūsų magijos mokyklos pavadinimas, bet ir magiškojo miestelio. Jame buvo kelios kavinės ir restoranai; knygų, burtų lazdelių, mokyklos uniformų parduotuvės; didžiulis prekybos centras, kuriame galima įsigyti žiobariškų daiktų, drabužių, centrinis parkas, ligoninė, bei didžiulis kvidičo stadionas.

Paėjus penkias minutes už centrinio parko stovėjo garsioji Brukveino mokykla, kuri didžiu prilygo Londono Bekingemo rūmams. Tai buvo keturių aukštų XVI amžiaus gotikinio stiliaus didžiulis pastatas. Pirmame aukšte buvo įrengta mokinių valgykla, Didžioji salė, biblioteka, direktorės kabinetas, bei daugybe klasių. Antrame aukšte, taip pat daugybe klasių, o kituose aukštuose bendrabučio kambariai.

Mergaitės viena paskui kitą spraudėsi per paradines duris skubėdamos išsipakuoti savo daiktus bendrabučio kambariuose. Išskyrus Ernesa liko su pirmakursiais fojė ir pagal sąrašą informavo, kas su kuo gyvens kambariuose. Jos pareiga buvo supažindinti su mokykla ir parodyti kur jie turės apsistoti.

Mano ir Liusės kambarys buvo trečiame aukšte. Kambaryje buvo tik vienas langas, iš kairės ir dešinės pristumtos prie sienų viengulės lovos. Priešais langą ilgas rašomasis stalas, prie kurio gali susėsti du žmonės. Prie durų stovėjo dvi nedidelės spintos.

- Smagu čia sugrįžti - tarė Liusė ir pasidėjusi savo lagaminą ant lovos ir pradėjo iškrausti savo daiktus.

- Toks jausmas, lyg mes buvo išvykusios tik kelioms dienoms. Greitai atostogos prabėgo.

Persirengusios uniformomis nusprendėme nueiti į kelias miestelio parduotuves. Man reikėjo nusipirkti keletą knygų, o Liuse kaip visada domino drabužiai. Besileisdamos laiptais į apačia, susidūrėme su Ernesa.

- Kur jūs susiruošėte? - paklausė griežtu tonu nužvelgdama mus savo didžiulėmis akimis.

- Į kelias parduotuves. O ką? - paklausiau jos, nes ji buvo nepatenkinta, jog mes kažkur išeiname.

- Gerai, bet grįžkite penkta valanda. Šeštą valandą atvyksta Karališkosios mokyklos mokiniai, juos turėsime pasitikti ir direktorė Miranda Sanders sakys kalbą. Tad prašyčiau nevėluoti, jeigu nenorite turėti nemalonumų.

- Supratome, - vienu balsu pasakėme su Liuse. Kolins dar sykį mus nužvelgė, nusisuko ir iškėlusi galvą nuėjo savo keliais.

- Rebeka, aš visai nenustebčiau, jeigu po keletos metų ji taptu mokytoja. - išėjusios iš mokyklos tarė Liusė.- Ji net yra griežtesnė už kai kuriuos mokytojus.

- Ernesos gyvenimas tiesiog sudėtingas.- tęsiau aš - Anksti neteko mamos, užaugino tėtis kuris yra pastorius. Man Amanda sakė, kai Ernesa buvo maža ji mokėjo keletą magijos triuku. Jos tėtis tai pamatė ir aišku, kaip krikščionis jis pagalvojo, jog ją šėtonas apsėdo.

-Ir spėju, kad jai bandė atlikti egzorcizmo seansus.

-Vat būtent! Niekaip negalėjo suprasti kas jo dukrai yra, kol neatvyko mūsų mokyklos direktorė į jų namus, asmeniškai įteikti kvietimą mokytis Brukveine ir paaiškino jam, kad Ernesa yra ragana ir tai nėra nieko pavojingo ar šetoniško.

- Kada tai sužinojai? - paklausė nustebusi Liusė.

- Šią vasarą iš Amandos. Ne viska man ji gali pasakoti, kas mokykloje vyksta, bet aš moku išgauti norimą informaciją.

- Ta tu sugebi geriausiai.- ji nusijuokė, įsikibo į mano parankę ir mudvi nužingsniavo per centrinį parką.