Karališkas kraujas (HP LT)

18 skyrius

Tik penktadienio rytą gavau siuntinį iš motinos, kurį pristatė paštininkas. Brukveinas turėjo savo paštininką, o Karališkoji mokyklos mokiniai kiek teko girdėti, dar vis naudojąs pelėdų paštu. Rovenai dovanų atsiuntė iki kelių aptemptą mėlyną, sidabriniu siūlu išsiuvinėtą suknelę. Suknelė atrodė labai prabangiai. Su tokiomis, kaip ši, garsenybės eina per raudonajį kilimą. Manoji buvo šiek tiek kuklesnė. Tamsiai žalia suknelė iki kelių su V formos iškirpte, papuošta per liemenį karoliukais siuvinėtu dirželiu. Kaip į tokį gimtadienį, suknelė vistiek yra per prabangi. Geriau pasiliksiu ją, kokiai nors šventei.

Po to, kai Naidželas buvo apsireiškiąs mano kambaryje, visas likusęs dienas jo vengiau. Susitikdavome tik per pamokas ir kaip visada, negalėjo nuo manęs akių nuleisti. Vengiau visų vietų kur jis gali būti: centrinio parko, mokyklos teritorijos, net bibliotekos. Prašydavau Liusės, kad už mane paimtų reikiamų knygų ir atneštų į bendrabučio kambarį. Mano draugė prasitarė, kad Naidželas domėjosi, kur aš esu, sutikęs ją bibliotekoje. O ji atsakydavo, kad "net neįsivaizduoja".

Šiandien Rovenos gimtadienis, todėl nereikia galvoti apie mažus niekšelius, o reikia pasilinksminti. Merginų kompanija man tikrai būti neprošal.

Liusė buvo duše, o aš savo plaukus magiškais kerais, susigarbanojau į stambias bangeles. Labai tingėjau daryti, tai žiobariškai. Apsivilgau raudoną blizgančią palaidinę su trumpomis rankovėmis, ir užsidėjau juodą klostuotą sijoną. Išsitraukusi iš papuošalų dėžutės auksinę grandinėlę, kurią man padovanojo tėtis penkiolikto gimtadienio progą. Bandžiau užsisegti, bet užsegimas toks smulkus, kad netekusi kantrybės pasinaudojau magija.

- Kokia tu greita, - nustebusiai tarė sugrįžusi Liusė. - Ar aš taip ilgai užtrukau duše?

- Beveik valanda, - tepliodama lūpas blizgesiu, pasakiau šviesiaplaukei.

- Meluoji, aš tiek ilgai nesiprausiu, - prisimerkusi pareiškė. Priėjusi prie rašomojo stalo, paėmė savo mobilųjį telefoną. - O viešpatie, tu teisi! Jau puse aštuonių, o aštunta turime būti pas Roveną!

Šviesiaplaukė nusimetė nuo savo galvos rankšluosti ir magiškais kerais, greitai išsidžiovino plaukus. Šoktelėjo prie spintos ir atidariusi ją, pradėjo raustis.

- Neturiu ką apsirengti, - beviltiškai sumurmėjo, nors drabužiai krito iš spintos ant žemės. Šia frazę dažnai tenka išgirsi.

- Apsivilk tą juodą suknelę su kuria buvai per savo brolio gimtadienį, - pasiūliau dažydamasi blakstienas priešais veidrodį.

- Teisingai tu sakai, - pritarusi pažiūrėjo į mane laiminga. - Visai buvau apie ją pamiršusi. O tik vieną sykį buvau užsidėjusi.

Tarp daugybe pakabų, susirado juodą aptemtą suknelę. Mano spintoje buvo mažiau drabužių, nei pas Liuse, bet bent tvarkingai sulankstyti ir sukabinti. Šito išmokino nuo mažens mano motina. Sakydavo, kad reikia gerbti drabužius.

Liusė susisuko savo šviesus plaukus į kuodą, o lūpas pasidažė raudonu lūpdažiu prisiderindama prie manęs. Jeigu dabar pamatytų ją grynakraujai vaikinai su idealiai prigludusę suknelę prie jos tobulo kūno ir su seksualiu makiažu, manau net pamirštų, kad ji negryno kraujo. Ji atrodė, kaip modelis, kuriuos mano motina samdydavo reklamuoti jos drabužių. Gal ir Liusė būtų modeliu, bet jos ūgis per mažas.

Sulaukusi, kol šviesiaplaukė susiruoš, išėjome iš savo bendrabučio kambario. Rovenos Vatson kambarys buvo kitame koridoriaus gale. Ji gyveno ne viena, o su dar dvejomis septintakursėmis kambariokėmis dvynėmis Elena ir Kristina Gonzalez

Pasiekusios duris, buvo keista negirdėti jokio šurmulio už durų. Gal Rovena savo gimtadienio šventę perkėlė kažkur kitur ir mums nepranešė? Liusė nieko nelaukusi, pasibeldė.