Karališkas kraujas (HP LT)

32 skyrius

Perspėju, jog skyriuje daug erotinių scenų su N-18 ženklu!

- Paleisk mane! Man skauda! – rėkiau, kai vedėsi mane laiptais į ketvirtą aukštą, tačiau jis nekreipė į mano prašymą. Pasiekęs savo bendrabučio kambario duris, atidarė, o tada grubiai mane įstūmė į vidų, kad net nukritau ant žemės. Nepadėjo man atsistoti, o tik greitai užrakino duris. Išsitraukęs burtų lazdelę pasinaudojo kerais, kurie sugeria garsą. Nejaugi jis ketina mane kankinti?

- Po viso to, kai tiek dėl tavęs padariau, tu drįsti man rodyti nepagarbą!, - rėkė ant manęs, o aš bijojau pakilti nuo žemės, - Žeminti mane prieš kitus grynakraujus liesdadama ta purvina purvakraujį, nors atėjai su manimi!!!

- Tu pats kaltas....

- TYLĖK!, - mostelėjo lazdele ir negalėjau ištarti ne žodžio, - Ar niekas tavęs nemokė mandagumo, kad negalima pertraukinėti žmonių, o ypač manęs, - Naidželas vaikščiojo kaip pamišėlis po kambarį, - Atskleidžiau savo tamsiausias paslaptys, įsileidau tave į savo pasaulį, pasidalinau žiniomis... Visą naktį negalėjau užmigti, nes vis galvoje stovėjo tas vaizdas kaip tas Mautvilio atmata liečia tave savomis lūpomis... Suvokiau, kad pradėjau savęs nekontroliuoti, tampu silpnas ir tai yra TAVO KALTĖ!! – parodė pirštu į mane, o tada atsisėdo ant lovos susiimdamas už galvos.

Nors kerai prasisklaidė, bet vistiek negalėjau ištarti nei žodžio. Bandžiau suprasti šį tamsiaplaukį. Jam atrodė, kad būdama su Adamu jį išduodu? Jį tai skaudina ir todėl tai laiko silpnumu? Liusė teisi, Naidželas tikrai kažką man jaučia. Stipresnius jausmus, kurie jam yra nauji ir tai laiko silpnumu.

- Puikiai žinai, kad tai ne mano kaltė, - prabilau ir atsistojau nuo žemės, - Ir puikiai žinai, kad aš esu lygiai tokia pati kaip ir Adamas. Nusmurgusi purvakraujė, atmata..., - liūdnai kalbėjau, o Naidželas pakėlė į mane akis, - Įžeidinėdamas jį, įžeidi ir mane. Problema yra tavyje, o ne manyje, todėl būk stiprus ir pažvelk tiesai į akis, o ne bėk nuo jos versdamas kaltę ant kitų. Patikėk, neprimdamas tiesos, šiuo atveju tikrai tave daro silpnu.

- Ir kokia ta tiesa?, - tyliai paklausė.

- Pats sakei, kad aš tau rūpiu ir negalėtum man niekada pakenkti, - atsisėdau šalia jo, - Tu kaltini save, kad tau rūpi purvakraujė. Juk tėvas tavimi nusiviltu, ar ne?

- Aš norėčiau, kad tu man nerūpėtum, - tyliai prakalbo žiūrėdamas į žemę, - Bet negaliu... Šitos žmogiškos emocijos daro mane silpnu.

- Šitos žmogiškos emocijos gali tave padaryti laimingu.

- Bet kažkodėl nesijaučiu laimingas, - atšovė, - Jaučiu nuolatos įtampą, baimę, pyktį...

- Baimę kam?, - pertraukiau, tačiau Naidželas tylėjo ir tik pažvelgė mane savo mėlynomis akimis, - Pasakyk!

- Baimė... prarasti tave, - sunkiai, vos girdimai ištarė tuos sunkus žodžius.

- Todėl tą vakarą mane pabučiavai?,- pagaliau paklausiau apie tą bučinį, kuris mane nedavė ramybės.

- Taip... Pamaniau, kad tu man kažką jauti. Žinai, aš moku perprasti žmonių žvilgsnį ir emocijas. Ilgai studijavau. Man pasirodė, kad tu man kažką jauti, o aš tau pasakiau, kad nemoku mylėti... Kai tu išėjai išsigandau, kad po savo žodžių tave prarasiu ir todėl turėjau ištaisyti padėtį... Bet pasirodo klydau...

- Dėl ko?, - nekantriai paklausiau.

- Tau patinka tas Mautvilio kvidičininkas. Mačiau kokia tu laiminga su juo... , - sugniaužė kumščius.

- Ir tau tai nepatinka?

- Labai...

- Tai kodėl leidi tam vykti?, - prikandau lūpą, - Nugalėk baimę ir pasiimk to ko nori.