Karališkas kraujas (HP LT)

9 skyrius

Po pietų Liusė iš bibliotekos pasiėmė reikiamas knygas jos rašiniui. Oras buvo nuostabus, saulėtas ir šiltas, todėl nusprendėme nesėdėti mokykloje, o daryti namų darbus lauke. Įsitaisėme atokiau nuo mokyklos po dideliu medžiu. Mano draugė skaitė apie Kliodną ir kiekvieną pastraipą komentavo, o aš skaičiau Naidželo parašytas pastabas ir ką jis siūlo papildyti. Nors ir kaip bandžiau ieškoti jo duotame lape minusų, bet deja jų neradau. Viskas buvo parašyta su argumentais, dėl kurių vargu ar pasiginčysi, nes jis teisus. O dėl papildymo, net negaliu įsivaizduoti iš kur Hamlentonas gavo tokią informaciją? Dabar man beliko apsispręsti, ar panaudoti jo siūlomą medžiagą, ar nenusileisti ir atiduoti tokį darbą, kokį ir parašiau. Jeigu aš atiduosiu tokį darbą, Naidželas pateiks geresnį darbą, kuris mane užgoš, o tam negaliu leisti. Kad ir kaip nenoriu priimti jo pasiūlymus, bet deja teks. Išsitraukiau iš kuprinės tuščią lapą ir pradėjau perrašinėti savo rašinį.

- Sakiau, kad tu Hamlentonui patinki, o tu manimi netikėjai, - tarė man Liusė, kai pamatė, kad naudojuosi jo pastabomis. - Vaikinas šiaip sau nepadėtų tau dėl rašinio.

- Arba nori pasimaivyti koks jis yra geresnis už mane, - pasakiau savo nuomonę. - Ir apskritai jis labai keistas.

- Jis bando tau palikti įspūdį. - vistiek laikėsi savo šviesiaplaukė.- Labai abejoju, kad Naidželas į tave žiūri kaip į konkurentę. Ir nevisi moka sužavėti merginas, tai imasi kitokios taktikos.

- Visiškai tuo abejoju, - paprieštaravau Liusei atsiremdama į medį. - Jis kartais labai šaltai su manimi elgęsi. Vakar nuo manęs negalėjo akių atitraukti, o šiandien tiesiog nekreipė dėmesio! Net per Nuodų ir vaistų pamoka su manim nepasitaręs viską darė ne pagal knygą.

- Bet padarė patį geriausią eliksyrą, kurį niekam nepavyko padaryti.

- Taip, bet ar ne keista? Būčiau pagalvojusi, kad jie anksčiau mokėsi pagaminti šį eliksyrą, bet kai pamačiau kaip prastai kitiems sekėsi, tai aš net neįsivaizduoju iš kur jis to išmoko.

- Tas vaikinas labai paslaptingas, - pasidalino pastebėjimu, - tikriausia ne aš viena pastebėjau, kad jis neturi draugų? Jis su niekuo nekalba, visi jo šalinasi. Kažin kodėl?

- Jie jo bijo. Kažkas turėjo įvykti, kad taip visi jo vengia. - tariau susimasčiusi. - O kaip tau su Auksiniu berniuku?

- Tai dabar jis Auksinis berniukas? - paklausė Liusė nusijuokusi. - Haris į kuprinę įmetė raštelį ir mane kviečia ateiti pažiūri Kvidičo treniruotės stadione. Eisi kartu?

Nenorėjau Liusės išleisti be priežiūros į stadioną, nes gali būti tos grynakraujės gyvatės, kurios gali mano draugei įgelti. Jeigu Monika suras jų raštelius, o manau viena diena taip ir nutiks, tada Liusė labai kentės. Kaip mano sesuo Amanda vis kartoja, geriausia su grynakraujais neprasidėti.

- Tikrai eičiau, bet matai, turiu daug darbo.- atsisakiau kvietimo ir parodžiau Naidželo duotą lapą.- Pasiūlyk Rovenai, tik jokiais būdais neik tenai viena. Jeigu kas, skambink man į mobilųjį.

- Kaip sau nori. - numojo ranka šviesiaplaukė ir pradėjo savo daiktus dėtis į kuprinę. - Vilką mini, vilkas čia. Tavo gražuolis ateina.

Aš pasukau galvą į ten kur Liusė žiūrėjo. Tai buvo Naidželas, kuris ėjo link mūsų pusės ir nenuleido nuo manęs akių. Pajutau kaip mano širdis pradėjo daužytis iš susijaudinimo. Nežinau kodėl, bet šis vaikinas kažkaip mane veikia.

- Aš pasišalinu, - pranešė Liusė atsistodama nuo žolės. - Sėkmės!

Palinkėjo ji ir nužingsniavo link Kvidičo stadiono. Sėkmės man tikrai prireiks, ypač kai būnu su Naidželu.