Karališkas kraujas (HP LT)

12 skyrius

- Kokio velnio tu tai pasakei? - pasibaigus pamokai priekaištavau Liusei, kai išėjome iš klasės. - Aš nepasiruošiau pamokai, rimtai? Dar kvailesnio dalyko negalėjai sugalvoti?

- Atsiprašau Rebeka, bet reikėjo kažkaip suktis iš situacijos.

Jos atsiprašymas neskambėjo nuoširdžiai. Jai tai atrodė kaip nedidelė problema ir jaučiasi padariusi gerą darbą. Jeigu Liusei aš taip būčiau padariusi, tikriausiai nekalbėtų su manimi kelias savaites.

- Bet matei, kaip Naidželas tave užstojo? - toliau tęsė lyg nieko nebuvo įvykę. - Aš pamenu prieš du metus pasakytus tavo žodžius, jog tavo būsimas vyras bus tik protingesnis už tave. Matai, toks atsirado! Jis ne tik protingas, bet tikras džentelmenas, kurių šiais laikais trūksta.

Puikiai prisimenu tuos žodžius. Tada Liusė svečiavosi mano namuose ir liko su nakvynę. Pasidarėme mergaitišką pižamų vakarėlį, pasikvietusios dar kelias drauges. Žaidėme" Tiesą - Drąsa" ir aš pasirinkau "Tiesa". Manes paklausė, koks turėtų būti mano būsimas vyras ir aš atsakiau, kad protingesnis už mane, džentelmenas, nesišvaistytų beprasmiai banaliais komplimentais, aukštas, juodaplaukis, mėgstantis literatūra. O Dieve, Naidželas visiems punktams atitinka.

- Aš atsiimu pasakytus žodžius prieš du metus, - pasakiau jai nepatenkintai,- Taip, jis mane užstojo, bet po to kaip tu mane pažeminai, kažin ar jis išvis norės kalbėtis su manimi. Aš kritau jo akyse.

Viena grynakraujų grupelė eidama pro mus pradėjo vaidinti, kad vemia, o tada pažiūrėję į mane pradėjo juoktis. Na žinoma, dabar jau visa mokykla apie tai žino.

- Man atrodo aš eisiu į biblioteka, - nusprendžiau ir ruošiausi eiti, bet Liusė mane sugriebė už rankos.

- Į biblioteką? Vėl? - nustebus paklausė, - Tau reikia tikrai kur nors išeiti. Aš, Rovena ir Ana eisime pasisėdėti "Undinės" užeigoje...

- Pala pala, - pertraukiau draugę,- su Ana Kerou? Monikos sesę? Nuo kada su ja tapote draugėmis?

- Pabendravome per nuodų ir vaistų pamoką ir ji pasirodė visai šauni mergina. Ji tokia atsiskyrusi ir vieniša vien dėl to, kad tarp tų nužudytų mokinių buvo ir jos vaikinas.

Man buvo labai sunku patikėti, kad ji taip lengvai susidraugauja su grynakraujais. Haris, o dabar ir Ana.

- Tu su ja susidraugavai ne dėl to, kad būtum šalia Rukvudo? - paklausiau pakeldama antakį.

- Žinoma, kad ne, - greitai paprieštaravo. - Aš sakau, ji tikrai labai šauni mergina, ne tokios kaip iš Monikos grupuotės. Eime kartu į "Undines" ir susipažinsi su ja.

-Tikrai aš niekur nesirodysiu po šiandienos pamokos įvykio, - pasakiau kai pamačiau kaip visi pašaipiai į mane žiūri. - Kuo mažiau rodysiuosi, tuo greičiau pamirš šį įvykį.

Liusė nepatenkintai atsiduso, nes suprato, jog manęs neperkalbės. Kažkur eiti pati nenorėjau, geriau ramiai atsisėsiu bibliotekoje kur mažai kas mane pastebės ir galėsiu skaityti apie proto ir jausmų kontrolę.

Įėjusi į biblioteka iškarto pamačiau Naidželą sėdintį prie lango. Na žinoma, kaip jo čia nebus. Atsisėdau nuo jo kuo toliau, kad tik nereikėtu raudonuoti iš gėdos. Išsitraukiau knygą ir bandžiau susikoncentruoti ties ja. Žvilgtelėjau į žemę ir pamačiau kaip artėja šešėlis. Pakėliau savo žydras akis ir išvydau Naidželą šalia mano stalo.

- Tai rimtai nusiteikusi mokintis Oklumantijos? - paklausė jis su nedidele šypsenėle veide, kuri tik padarė dar jį patrauklesnį.

- Žinoma, - atsakiau, - tikrai nenoriu, jog kažkas žinotų mano paslaptis ar užslėptas baimes.

Jis linktelėjo ir atsisėdo priešais mane, o savo kuprinę padėjo ant šalimai esančios tuščios kėdės.

- Niekas nenori, kad kažkas žinotų. - pritarė Naidželas pasidėjęs rankas ant stalo, sunėręs pirštus ir šiek tiek pasilenkęs į mane. - Tai kas ištiesų šiandien buvo?

Smalsiai paklausė ir aš supratau apie ką klausė. Tikrai aš jam nepasakosiu apie mano, Liusės ir Amandos susitarimą. Bet kol Naidželas yra šalia, tai puiki proga su juo susidraugauti.

- Kadangi aš manau, jog per Apsiginimą nuo juodosios magijos pamoką mane suporuos su tavimi, - ir aš pasilenkiau arčiau jo, - Tai bus puiki proga panaudoti Legilimantiją ant manęs ir sužinoti kas iš tiesų įvyko. Žinoma, jeigu tik tau pavyks pasipriešinti mano Oklumantijos sugebėjimams.

Jis nusijuokė šiek tiek dirbtinišku juoku.

- Ar aš supratau teisingai, panele Miller, tu man duodi iššūkį? - paklausė prisimerkęs Hamlentonas. Galėjau pastebėti, kad lygiai kaip ir man, jam taip pat patinka iššūkiai.

- Galbūt, - atsakiau ir dar arčiau pasilenkiau, kad galėjau net jausti jo kvėpavimą. - Bijai?

Paklausiau, bet jis net nekrūptelėjo. Jo veidą tik papuošė iš anksto pergalinga šypsena, lyg jis jau dabar jaučiasi laimėtoju.

- Baimė, tik silpniems žmonės, - prakalbo tyliau, - O aš ne toks. Aš visada laimiu.

Po šių žodžių nuo jo veido dingo ta šypsena. Naidželas tik žiūrėjo įdėmiai į mano akis, toks jausmas lyg dabar norėtų ant manęs panaudoti Legilimantiją. O gal jis ją jau naudoja? Greitai nuo jo nusukau akis. Jis puikiai moka taisyti eliksyrus, yra labai gabus. Visai logiška, jeigu jau dabar moka Oklumantiją ir Legilimantiją. Tačiau, jeigu Hamlentonas mokėtų Legilimantiją jau senai būtų išsiaiškines mano paslaptį apie tą įvykį, kai man buvo septyneri. Šiek tiek nurimusi, drąsiau pažvengiau į jį.

- Beje, norėjau padėkoti, jog užstojai mane per Kerėjimo pamoka, - pasakiau šiek tiek išraudusi,- labai gražus gestas iš tavo pusės.

- Mano kaip prefekto pareiga rūpintis mokiniais, - pasakė jis šaltai, bet aš puikiai žinojau, kad jis tai darė ne dėl pareigos, o dėl kitų priežasčių.

- Naidželai, aš tikrai jaučiuosi tau skolinga už tai ką dėl manęs padarei, - pradėjau kalbėti, taip kad įgaučiau jo pasitikėjimą,- Tikrai norėčiau kaip nors atsilyginti.

Jis atsilošė ir pradėjo liesti savo smakrą susimastęs. Tikiuosi nieko beprotiško nesugalvos, ko aš negalėčiau ar nenorėčiau padaryti.

- Atsakysi į mano klausimą ir mudu būsime atsiskaitę, - po ilgos pauzės tarė jis. Nejaugi jis klaus apie šiandienos įvykį, kodėl apsimečiau, jog man bloga? O gal jis paklaus apie tai kas įvyko, kai buvau visai vaikas?

- Klausk, - bandžiau pasakyti užtikrintai, bet nuskambėjo nedrąsiai.

- Ar bijai mirties?

Ką? Tik toks jo klausimas? Tikėjausi kažko labiau asmeniško.

- Nežinau. Nebuvau priartėjusi prie mirties, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą,- tada prisiminiau savo tėtį Beną, kaip jis mirė ligoninėje. Pajutau akimirka šiek tiek užliejantį liūdesį, - Bet aš buvau šalia mirštančio žmogaus ir nepasakyčiau, kad jis bijojo mirties. Jis norėjo, kad ji kuo greičiau ateitų ir išvaduotų iš tos ilgai trukusios skausmingos kančios.

Atsakymas buvo gan asmeninis. Jeigu pradėjome "klausimas- atsakymas", nusprendžiau pasinaudoti progą ir paklausti jo asmeniškesnio klausimo.

- Ar tu esi netekęs artimų žmonių?

Jo veidas išliko akmeninis, bet atkreipiau dėmesį į kitus kūno pokyčius. Jis sugniaužė kumščius, lygiai taip pat kaip ir buvo įsitvėręs į žolę. Naidželas turėjo lygiai tokį patį įprotį kaip ir aš. Kai susinervinu, ar jaudinuosi visa laiką sugniaužiu kumščius. Tikriausiai pavyko įlįsti į jo asmeninę erdvę.

- Taip, esu, - trumpai atsakė juodaplaukis.

- Ar dažnai apie juos galvoji? - uždaviau sekantį klausimą.

- Visada.

Po paskutinio žodžio jis staigiai nusuko akis nuo manęs. Įdomu kodėl? Nejaugi prisikasiau prie jo vidinės žaizdos? Norėjau toliau užduoti klausimus, bet jis staigiai atsistojo, užsimetė kuprinę per petį ir net neatsisveikinęs greitai išėjo iš bibliotekos.