Karališkas kraujas (HP LT)

7 skyrius

- Niekaip negaliu suprasti, - tarė Liusė įsitaisiusi ant savo lovos bendrabučio kambaryje ir lakuodamasi nagus,- kam tu taip skubi pabaigti rašinį, kai jį reikia priduoti, tik po kelių dienų?

- Nes pažadėjau duoti knygą Naidželui vakare, o matai, pradėjo temti,- atsakiau nepakeldama akių nuo rašamojo stalo ir susikaupus rašiau tą darbą, kurį sunkiai sekėsi rašyti.

Liusė sumirksėjo nepatikėdama ką išgirdo, padėjo nagų laką į šalį ir pasislinko arčiau manęs.

- Ar aš teisingai išgirdau, tu kalbi apie tą patį Naidželą Hamlentoną? - nustebusi paklausė jinai. Iš tos nuostabos net išsižiojo. Ji buvo įsikalusi sau į galvą, kad aš jam patinku, nors labai tuo abejoju.

- Taip, tas pats. Buvo bibliotekoje prie manęs priėjęs ir paprašė knygos, tik tiek- trumpai papasakojau jai mano ir jo susitikimą, kad neprisigalvotų nebūtų dalykų ką įprastai mėgsta daryti.

- Ir kodėl man tik dabar tai sakai? - išsišiepus pasidomėjo mano draugė. - Aš iš kart pagalvojau, kad tu jam kritai į akį. Naidželas taip negalėjo nuo tavęs akių nuleisti, o dabar knygos paprašė...

-...Nes ji buvo paskutinė bibliotekoje,- greitai pertraukiau ją ir pabaigiau jos žodžius. Tas poravimas mane su Naidželutikrai pradėjo erzinti. Jau geriau tegul kalbėtų apie savo tą Harį Rukvudą.

Kažkas pabeldė į duris ir Liusė atsistojo jų atidaryti. Pasisukau pasižiūrėti kam taip vėlai vakare kažko prireikė. Tarpduryje stovėjo Ernesą, laikydama rankoje kažkokį lapelį.

- Tau liepė perduoti, Liuse, - šaltai pasakė Kolins atkišdama ranką su tuo sulankstytų popierėliu. Šviesiaplaukė nepatikimai paėmė jį iš jos rankų.

- Man? Nuo ko? - paklausė atsargiai mano draugė. Man irgi pasidarė smalsu nuo ko tas lapelis ir kas jame parašyta.

- Laiške viskas parašyta,- atsakė Ernesą ir nužvelgusi mane, išėjo. Liusė lėtai uždarė duris apžiūrinėdama iš visų pusių lapelį. Ant jo buvo užrašytas tik jos vardas. Ji atsisėdo ant lovos krašto ir išlanksčiusi jį pradėjo skaityti. Mačiau jai beskaitant kaip jos veido išraiška pasikeitė iš susirūpinusios tapo beprotiškai išsišiepusi, o tada mano nuostabai Liusė pašoko nuo lovos ir pradėjo šokinėti iš laimės kaip pakvaišus.

- Haris man parašė, - atkišusi lapelį man rodė ir toliau elgėsi kaip pakvaišusi. Pastvėriau iš jos tabaluojančių rankų tą raštelį ir pradėjau skaityti.

" Liuse,

Labai atsiprašau už negražų Monikos elgesį. Tikiuosi rimtai jos žodžių nepriėmei į širdį. Kartais ji gali būti nepakenčiama. Labai malonu buvo su Tavimi susipažinti.

H.R."

Gražinau jai Hario Rukvudo raštelį, o ji dar syki jį perskaitė ir pasiėmusi iš kuprinės sąsiuvinį, paskutinį puslapį išplėšė.

- Nejaugi ketini jam atrašyti? - paklausiau savo draugės, kuris į rankas pasiėmė rašomąją priemonę.- Galbūt net ne jis parašė. Kažkas papokštauti sugalvojo.

- Tu kaip visada Rebeka, galvoji tik apie blogiausią, - tarė ji atrašydama jam.- Aš puikiai žinau, kad jis nesigadins savo reputacijos prieš grynakraujus, tai pasakydamas man į akis. Dėl to Haris man parašė raštelį. Ir taip, aš ketinu jam atrašyti.

Nežinau kodėl, bet jaučiau blogą nuojauta, lyg čia kažkoks suregztas planas pakenkti Liusei. Arba aš tiesiog tampu paranojike. Aš grįžau toliau prie savo rašinio, kurį pabaigti man liko nedaug. Liusė pabaigusi rašyti sulankstė lygiai taip pat, kaip tą laiškelį kurį gavo. Tada atsistojo ir išėjusi į koridorių pašaukė Ernesą. O Dieve, ar būtina taip rėkti? Jau buvo "komendanto valanda", kai visi mokiniai privalėjo būti savo kambariuose, o prefektai vaikščiodavo ir tikrindavo ar niekas mokykloje taip vėlai neslankioja. Girdėjau kaip Ernesa subarė Liuse už triukšmavimą ir nenorėjo perduoti jos raštelio, nes ji kaip pasakė yra "ne pelėda pasiuntinė". Po ilgų derybų, mano draugei pavyko susitarti su prefekte.