Karališkas kraujas (HP LT)

15 skyrius

Po pamokų Liusė liko bendrabučio kambaryje skaityti "Proto ir jausmų kontrolės". Mes abi puikiai supratome, kad nuo Amandos nenuslėpsime, tai ką matėme, o aš nenuslėpsiu nuo Liusės ką radau Naidželo kambaryje. Kodėl turėjo įvykti tiek daug įvykių per vieną dieną? Ir kokio velnio man reikėjo sugalvoti atsiimti tą knygą iš Hamlentono? Geriau aš būčiau niekada nesužinojusi, ką jis slepią po lovos čiužinių, bent nereikėtų dabar apie tai galvoti.

Aš vaikščiojau centriniame parke paskendusi savo mintyse. Oras buvo vėjuotas, todėl teko jau apsivilti juodą rudeninį paltą. Patryniau ranką toje vietoje kur Naidželas buvo suspaudęs. Dar galėjau jausti tą nemalonų maudimą. Kaip jis gali man sakyti, kad man nereikia jo bijoti, jeigu visi grynakraujai jo bijo.

- Rebeka, - išgirdau, jog pažįstamas balsas kreipiasi į mane.- Palauk!

Atsisukusi pamačiau sparčiu žingsniu besiartinantį Naidželą link manęs. Dar čia jo betrūko! Jaučiu Brukveine nėra jokios vietelės, kur jo nesutikčiau.

- Rimtai? Tai dabar mane persekiosi? - paklausiau grubiai. Tikrai neturėjau noro su juo kalbėtis, bet mačiau, kad jam nemotais.

- Man tikrai reikia su tavimi pasikalbėti. - sustojęs prie manęs valdingai, bet kartu ir maloniai tarė. Ištiesęs ranką parodė į šalimais esantį suoliuką kviesdamas prisėsti. Kodėl aš visada turiu pasiduoti jo įtakai? Galiu tiesiog, atsisakyti ir eiti savo keliais.

Atsisėdau kuo toliau nuo jo ant suoliuko krašto, laikydamasi saugaus atstumo. Nesijaučiau saugiai būdama su juo, bet tebūnie, tegul pasako ką nori ir tada nešdinsiuosi.

- Aš žinau, kad tai ką vakar pasakiau tave turėjo išgąsdinti, - prakalbo jis, bet aš net neatsisukau į jį, o stebėjau į pro šalį einančią porą, kuri garsiai juokėsi. - Turbūt žinai, kad mes mokomės juodosios magijos.

- Taip, žinau. - pasakiau šaltai, - Bet man nebūtina žinoti kuo tu po pamokų užsiimi. Tai nėra mano reikalas.

Pajutau kaip Naidželas pasislinko arčiau manęs ir aš neturėjau kur dėtis, tai privertė mane pažvelgti į jo mėlynas akis. Jo be emocinis veidas išspaudė nežymią nuostabą.

- Būtina. - patikino,- Mums teks kartu dirbti per Nuodų ir vaistų pamoką ir aš tikrai nenoriu, kad manęs bijotum. Turbūt pastebėjai, kad aš pamokose esu žymiai pažengęs negu kiti.

Aš linktelėjau. Taip, jis buvo mūsų mokyklos genijus, kas gi to nežino.

- Tokiai pažangai aš ne tik naudojuosi knygomis, - toliau tęsė jis nenuleisdamas akių.- turiu ekspermentuoti ir išmėginti tai praktiškai. Aš praplečiu magiją už jų ribų, net ir juodąją magiją. Ypač juodoji magija atima daug jėgų ir sveikatos.

- O kam tau užsiiminėti juodąją magiją? - tiesiai šviesiai jo paklausiau tikėdamasi, kad prisipažins apie savo blogus tikslus arba bent apie Horokrusus.

- Aš noriu vieną dieną tapti toks pats galingas burtininkas, kaip ir kiti žymūs burtininkai, kurie įrašyti į istoriją, - paaiškino jis.

- Kaip Valdovas Voldemortas? - sulygindama paklausiau, bet buvo akivaizdu, kad jis nori būti kaip pats galingiausias ir žiauriausias pasaulio burtininkas. Naidželas buvo juo daugiau nei apsėstas.

Po šių žodžių tarp mudviejų stojo tyla. Jis tik spoksojo į mane ir tikriausiai galvojo ką atsakyti. Tikriausiai pokalbis ne toks įvyko, kokio jis tikėjosi. Vaikinas nežino ką aš radau jo kambaryje.

- Galbūt, Miller, tu teisi, - tyliai prakalbo po ilgos tylos, - Galbūt nereikėjo su tavimi pradėti pokalbio.

- Tu kažką slepi, - drastiškai išrėžiau su mažyte šypsena veide, - Dėl to dabar nusprendei, kad nereikėjo su manimi užmegzti pokalbio. Ar ne taip, Hamlentonai?