Jau buvo praėję 14 metų po to, kai jaunas paauglys Haris Poteris nugalėjo visų laikų baisiausią burtininką Valdovą Voldemortą. Visas magijos pasaulis sužinojo apie legendinį Harį Poterį, net ir Jungtinės Amerikos Valstijos.
Rebeka Miller - šešio...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Likusią Padėkos dieną tūnojau savo kambaryje ir dariau užduotus namų darbus. Tačiau sunkiai sekėsi juos daryti, kai galvoje knibždėjo įvairiausios mintys. Iš vakaro į kuprinę susidėjau reikiamiausius daiktus, kai keliausiu pas Naidželą, kad nereiktų iš ryto skubėti. Apsivilkau pižama ir nusistačiau žadintuvą penktai valandai.
***
Sekantį rytą pabudau prieš suskambant žadintuvui. Labai prastai miegojau, nes sapnavau košmarą. Sapnavau Liusės laidotuves ir Naidželą.
Greitai palindau po dušu ir išsirinkau gražiausius apatinius kokius turėjau. Apsivilkau juodą aptemta suknelę su ilgomis rankovėmis. Šiek tiek pasidažiau, o plaukus palikau palaidus. Turėčiau džiaugtis, jog pamatysiu Naidželą, tačiau mane yra užvaldęs nerimas ir baimė. Kai matau save veidrodyje, nesugebu nuslėpti šių emocijų.
Surinkusi trumpąjį numerį išsikviečiau taksi, apsivilkau žalią paltą ir juodus ilgus aulinukus. Užsimečiau kuprinę ant pečių prieš tai patikrindama ar pasiėmiau lėktuvo bilietus ir pasą. Viskas buvo savo vietose.
Gerai, kad anksti išvykstu ir palieku šeimos narius miegančius. Nenorėčiau šiuo metu su jais susidurti. O kai pagalvoju, kad su Amanda viename kambaryje miega profesorius Nelsonas, net negera pasidaro, nors dar nieko neįsimečiau į burną.
Nusileidusi liftų į pirmą aukštą ir išėjusi iš vestibiulio, lauke radau stovintį taksį automobilį.
- Į Džono Kenedžio oro uostą, - įsėdusi pasakiau vairuotojui, kuris po mano žodžiu pajudėjo. Kelios valandos ir susitiksiu su tamsiaplaukiu.
***
Po kelių valandų sėkmingai nusileidau Šiaurės Dakotos oro uoste. Viduje, didžiulėje judančioje minioje bandžiau surasti Naidželą. Tolumoje išvydau jį. Stovintis vaikinas vilkėjo juodą paltą, kaklą buvo apsivyniojęs žaliu šaliku, o rankas susikišęs į palto kišenes. Pagaliau pajutau tą širdies spurdėjimą savo viduje. Nemaniau, kad taip malonu bus vėl jį pamatyti.
- Labas, - priėjusi kukliai pasisveikinau ir apkabinau jį, - Ar ilgai manęs laukei?, - domėjausi.
- Tik kelias minutes, - trumpai atsakė, paleidęs iš glėbio, - Kaip praėjo Padėkos diena?
Po šio klausimo nuo mano veido dingo šypsena. Akimirka buvau pamiršusi apie tą siaubingą dieną.
- Kas? Kas nutiko?, - ramiai domėjosi dar vis šaltu abejingu veidu prie kurio buvau pripratusi. Lėtai pradėjome judėti link išėjimo, o Naidželas nenuleido nuo manęs mėlynų akių laukdamas atsakymo.
- Mano sesuo Amanda tuoksis už Eriko Nelsono.
- Sveikinu, Rebeka, - ir apkabino viena ranka per pečius. Maniau ši žinia Hamlentoną šokiruos, tačiau naujieną priėmė visiškai ramiai, lyg ji būtų nereikšminga.
