Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
TRUMPAS ĮSPĖJIMAS: tai nauja, galbūt labiau juodraštinio varianto istorija, kuri ateityje, tikiuosi, patobulės. "Praeities belaisvių" skaityti visai nebūtina, istorija teka savarankiškai.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Lengvas naujametinis šaltukas apsupo nuo šokių šėlsmo įkaitusį kūną. Uždariusi balkono duris, iš palto kišenės išsitraukiau telefoną. Mažame ekranėlyje susiradau Edgaro vardą. Kur jis, po galais? Juk žadėjome naujus, dar vienus suknistus metus, sutikti kartu. Po kelių mėnesių draugystės planavau pagaliau pristatyti tėvams, būtų buvusi puiki šventė, bet... Jis kažkur prasmego. Neprisiskambinau visą dieną, o eiti ieškoti į jo namus nebuvo laiko. Teta Darija neleido trauktis nuo jos nei per metrą, tik ruošti šventinį stalą, kuomet aplinkui šurmulį keliantis Nikita tik dar labiau baigė išvest iš kantrybės. Negana to, mama apšaukė, kad nemoku lupt bulvių, o vėliau dar ir dėl to, jog pamiršau išplaut svetainės grindis. Man taip sušiktai nesisekė! Juk visą dieną telaukiau, kol Edgaras duos žinių.
Kai gal tūkstantąjį kartą išgirdau erzinantį pypsėjimą, pasidaviau. Edgaras turbūt pajuokavo. Net neketino su manim švęsti Naujųjų. Kartais tikrai manydavau, jog visas šitas reikalas su juo, tebuvo jo keistas žaidimas. Iš pradžių sunkiai patikėjau, kad jis, dvidešimt dviejų metų gražuolis vaikinas, susidomės kažkokia šešiolikmete. O kai viskas nusėdo, apsipratau su tokiais santykiais, aplinkiniai ėmė rodyti pirštais, atseit, Lidija, tu jam tik kvailas, į visas puses stumdomas, žaisliukas. Buvo sunku ignoruoti tokias kalbas. Tėvai stengėsi nesikišti, tačiau tik todėl, nes po galybės prisiekinėjimų įtikinau, jog Edgaras kilnus, manęs už nosies nevedžiojantis princas. Tik kur šis nuostabus herojus, kai jo labiausiai reikėjo?
Kaip troškau pasilenkt per turėklus ir kristi į pusnis apačioje. Ką pasakysiu tėvams, kai išmuš paryčiai, o Edgaras taip ir nepasirodys?
Taip bestoviniuojant balkone, į duris pasibeldė Nikita. Tik to įkyruolio betrūko...
— Lidija, duok telefoną!
— Ne. O kam tau?
— Noriu gyvatėlę pažaist! — pasišokinėdamas tiesė rankas į mano kumštyje suspaustą Nokia.
— Apsiramink, eik ir toliau su Marija slėptuvę statyt.
— Tėtis liepė būt su jais viename kambaryje, o ten nėra ką veikt, kol seniai geria...
Caktelėjusi liežuviu, atsidusau. Ar kas nors šį vakarą galėjo nutikti gero?
Padavusi broliui telefoną, įėjau į kambarį. Ausis pasiekė iš pirmo aukšto griaudinti Džordanos Butkutės daina "Vienas namuose". Paskui ją sekė džiugūs tėvų ir jų draugų šūksniai, susimaišę su plojimais ir dar kažkokiais bildančiais garsais, jog darė baisu nusileisti pas juos. Nenoriai pasiekusi laiptus, stabtelėjau. Nors kam man ten eiti? Galėjau tiesiog kristi į lovą, o jei, kas manęs ir ieškos, pameluosiu, kad skaudėjo galvą, susirgau mėnesinėmis ar dar bala žino kas.
