Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

2. Dalis

Mirtis tikriausiai iš manęs tyčiojasi. Sunkiai sumirksėjusi blakstienomis iš karto pajutau skausmą kuris pervėrė mano galvą. Pakėliau ranką ir išvydau daugybę mažų įdrėskimų. Kas po galais man nutiko? Negalėjau prisiminti kur buvau ir ką veikiau todėl spoksojau į baltas lubas ir sunkiai kvėpavau. Toks jausmas jog ant mano krūtinės būtų koks maišas smėlio.
Skaudėjo kiekvieną kartą man pajudėjus, todėl nustojau ir vėl užmerkiau akis. Buvau pavargusi, ištroškusi ir tiesiog norėjau pailsėti. Galvoje pradėjo zvimbti keistas garsas ir aš vėl atmerkusi akis suvokiau jog esu ne savo kambaryje. Ši vieta man buvo nepažystama, kur po velnių aš esu? Mano širdis pradėjo trankytis greičiau, o su ja atgijo ir mano prisiminimai. O dieve, aš patekau į avarija.
Nepaisydama skausmo akimirksniu atsisėdau ir sukandusi dantis nuklojau raudoną šilko antklodę nuo savęs. Aš nevilkėjau savo drabužių. Buvau su keista balta suknele kuri buvo pernelyg ilga nes net negalėjau įžiūrėti savo kojų.
Pirštais paliečiau savo galvą, o tuomet pažvelgiau į petį. Jį kažkas susiuvo. O ne, aš turėjau iš čia dingti, urėjau surasti Andrė. Po galais, kas..
Susmukau ant žemės ir pagaliau prisiminiau visas smulkmenas. Į mūsų automobilį trenkėsi Džekas. Sukėlęs avarija jis ištraukė mane iš mašinos, o Andrė paliko ten. Džekas mane rado, jis mane surado. Ne, ne, ne. Šaukiau mintyse ir apimta isterijos akimirksniu atsistojau. Suknelė buvo panaši į vestuvinę, plona dramblio kaulo spalvos sunkelė perrišta ties liemeniu ilgu kaspinu kuris siekė žemė. Vos žengiau žingsnį susipainiojau už savo pačios suknelės ir susverdėjusi vėl parkritau susitrenkdama kelius.
Turėjau kuo greičiau iš čia sprukti. Tačiau vos pakėliau galvą prie durų išvydau jį. Vaikinas stovėjau ir žvelgė savo rudomis akimis į mane. Norėjau atsistoti ir pulti jam į glėbį, tačiau jo abejingas veidas man sutrukdė tą padaryti. Tai ne Džekas. Mano Džekas jau yra miręs, o jis buvo siaubūnas geriantis kraują.
- Džiaugiuosi, kad pagaliau pabudai, - jo lūpose atsirado šypsena ir jis vos per vieną akimirką atsirado šalia manęs. Išsigandusi bandžiau trauktis atgal, bet ta suknelė supančiojo mano judesius ir aš pati susipainiojau joje. – Be sąmonės išbuvai penkias dienas, labai mane išgąsdinai. – išvydusi jo iltis sulaikiau kvėpavimą ir suspaudžiau pirštus.
- Kur mes? – sušnabždėjau ir bandžiau sulaikyti ašaras. Aš neverksiu, nesuteiksiu šiam padarui džiaugsmo matyti mane palūžusia. – Ką padarei, Andrė?
- Palikau jį numirti, - gūžtelėjo pečiais ir pakėlė mane nuo žemės. – Patinka tavo kambarys? – kai neatsakiau jis ištiesė pirštus ir nubraukė mano plaukų sruogas. – Paprašiau princo, kad leistų tau čia pasilikti.
- Princo? – išsižiojau ir vaikinas palinko arčiau. – Būsime kartu, Eiden. – sušnabždėjo jis lūpomis perbrukdamas per mano ausies lazdelę. – Taip kaip visada to norėjome. Tu mane myli, o aš myliu tave.
- Tu nemyli nieko, aš mylėjau Džeką, bet tu ne jis. – sušnypščiau ir jo veido išraiška pasikeitė.
Vampyras pažvelgė į mane taip jog akimirką pasigailėjau ištarusi tuos žodžius. Jis iškėlė ranką ir trenkė man per veidą. Nuo smūgio parkritau ant žemės ir pajutau burnoje savo pačios kraują. Jis paskėlė man lūpą. Atgalia ranka nusišluosčiau veidą ir pakėliau akis į abejingai stovintį vaikiną. Jo akys pasruvo krauju ir aš pradėjau trauktis atgal.
Vos man atsistojus susverdėjau ir pradėjau kristi. Mano galva tiesiog ūžė, o kūną laužė skausmas. Buvau pernelyg pavargusi kovoti. Norėjau pabusti iš šio košmaro, troškau vėl būti namuose.
Džekas ar tai kas buvo tas padaras dabar prisiartino prie manęs ir viena ranka pakėlė mane nuo žemės. Jaučiau jo tvirtas rankas, jaučiau kokia galia jis turi. Panorėjęs jis būtų galėjęs mane sutraiškyti, perlaužti pusiau. Pajutau ant skruosto savo ašaras ir užmerkiau akis nenorėdama į jį žiūrėti.
- Atleisk, mažute, - jo balsas pasiekė mano ausis ir aš giliai įkvėpiau. – Nenorėjau tavęs nuskriausti, man vis dar sunku kontroliuoti savo jėgą. Bet tau reikia išmokti elgtis gražiai.
- Tiesiog pribaik mane, - sukuždėjau drebančiu balsu.
- Ne, dabar mudu būsime kartu amžinai.
Atmerkiau akis ir suvokiau ką jis dabar padarys. Jis įsikando sau į riešą ir aš išvydau kraują. Ne, ne, ne. Aš to nenorėjau. Jis ketino mane paversti vampyre. Kai jo ranka atsidūrė prie mano burnos stipriai suspaudžiau lūpas pasibaisėdama. Vos po akimirkos aš tapsiu tokia pat kaip ir jis. Aš tapsiu vampyre.
- Džekai, - sodrus vyriškas balsas privertė vaikiną krūptelėti ir nuleisti kruviną ranką. – Princas Elasas norėtų susipažinti su tavo viešnia.
- Pirmiau turiu ją paversti, - ištarė jis vėl pakeldamas ranką, bet man mirktelėjus Džekas su didžiule jėga trenkėsi į sieną.
Parkritau ant žemės ir drebėdama pažvelgiau į priešais stovintį vyrą. Jam turėjo būti ne daugiau kaip keturiasdešimt metų. Vešlūs tamsiai rudi plaukai ir juodas kostiumas. Kai jis pažvelgė į mane išvydau jo žalias akis ir nedidelę šypsena. Jis priklaupė ir ištiesė man savo ranką. Nuo jo sklido tokia jėga jog troškau susigūžti, bet pati netikėdama savo akimis ištiesiau drebančius pirštus ir jis linktelėjo.
- Kuo tu vardu? – paklausė jis tarsi būčiau penkerių metų mergaitė nesuvokianti kur atsidūrė. Iš dalies taip ir buvo, tik aš žinojau jog čia pilna vampyrų. – Ar turėčiau tave vadinti, „panele“ ?
- Eidena, - sušnabždėjau ir jis atsitiesė taip priversdamas ir mane atsistoti.
- Turi labai gražų vardą, Eidena. Ar gali eiti pati?
- Taip, tik man vis dar svaigsta galva.
- Ir esi siaubingai išsigandusi, -  pridūrė jis. Žinoma aš buvau išsigandusi. – Viskas gerai, tau nereikia manęs bijoti, Eidena. Kol svečiuosiesi čia, aš užtikrinsiu jog tau būtų patogu ir gera.
- Džekas norėjo paversti mane. – prikandau lūpą jog nepradėčiau verkti ir vyro ranka atsidūrė ant mano liemens.
- Princas Elasas nori tave matyti, mums nederėtų jo versti laukti.
Linktelėjau ir suėmusi ilgus suknelės galus pakėliau tiek, jog matyčiau savo basas pėdas. Vyro padedama išėjau iš kambario ir atsidūrėme ilgame plačiame koridoriuje. Tamsiai raudonos spalvos sienos ir juodas ilgas kilimas driekėsi iki pat koridoriaus galo. Ant sienų kabėjo paveikslai, ir net vienas didelis veidrodis. Mums einant pastebėjau savo atvaizdą veidrodyje ir akimirką negalėjau patikėti, kad tai tikrai aš. Tikriausiai kol miegojau kažkas mane išgražino, nes mano plaukai buvo tiesūs ir susegti violetinės spalvos sege. Akys padažytos tiek, jog atrodytų gyvybingos ir sklidinos jėgų. Deja, viduje tokia tikrai nesijaučiau.
Man judant skaudėjo raumenis, net ranką pradėjo perštėti. Šioje vietoje man buvo šalta. Nors lauke temperatūra tikriausiai viršijo virš trisdešimt laipsnių, bet aš jaučiau tik šaltį. Troškau susisupti į antklodę, troškau būti namuose.
Negalėjau patikėti, kad praėjo penkios dienos nuo avarijos. Bent jau taip sakė Džekas. Mano nubrozdinimai ir įdrėskimai tikrai neatrodė ką tik padaryti, todėl buvo galima tikėtis, jog praėjo ne viena diena. Ar kas nors bandė manęs ieškoti? Ar dėdė pasiuntė savo pajėgas? O kaip Andrė? Vaikinas sakė, jog paliko jį numirti. Jis turėjo išgyventi, Andrė stiprus, jis negalėjo mirti.
Sustojome prie didžiulių laiptų ir aš pajutau kaip kojos pradeda linkti. Vyras tvirčiau mane suspaudė ir aš nuleidau galvą. Vargu ar sugebėsiu jais nulipti. Jų tiek daug, o man sukasi galva vien pažiūrėjus jog teks jais nusileisti žemyn.
- Eidena, nieko prieš jeigu aš tave nukelsiu nuo laiptų? – jis kalbėjo tarsi būtų kilmingas aristokratas. Jo balso tonas buvo toks šiltas ir malonus jog pamiršau esanti su vampyrų.
- Aš nieko prieš.
Buvau tikra, jog vyras šypsosi. Apglėbęs jis pakėlė mane ant rankų ir po akimirkos mes jau buvome apačioje. Kelias sekundes dar palaukęs jis atsargiai nuleido mane ant žemės ir aš įsikibau į jo parankę.
Ši vieta buvo milžiniška, tarsi būčiau kokiose rūmuose. Langai ėjo per visą sieną, daugybę šviežių gėlių ir malonus citrinomis atsiduodantis aromatas. Tačiau nė akimirkai nepraradau budrumo. Judėjome pakankamai lėtai todėl galėjau apsidairyti, bet be mūsų daugiau nieko nepastebėjau. Kur visi? Juk dabar buvo diena ir aš maniau, kad vampyrai dienos metu negali niekur eiti.
- Kur mes? – pakėliau galvą ir vyras nusišypsojo sugebėdamas neparodyti savo ilčių.
- Tai viena iš princų rezidencijų.
- Princų? Jų yra ne vienas? – mano krūtinėje širdis akimirksniu atgijo ir aš pajutau kaip mane apima panika. Kur aš patekau?
- Princas Eliksijus yra vyriausias sūnus, dabar išvykęs, todėl rezidencijoje gyvena princas Elasas. – paaiškino jis ir mes įėjome į kambarį kuris priminė man svetainę.
Čia baldai atrodė antikos laikų, senoviniai, tačiau nauji. Jaučiausi lyg patekusi į muziejų. Nuostabios statulos, įspūdingos vazos ir net peršviečiamas lyg pagamintas iš stiklo pianinas. Nors sienos ir buvo šviesios, bet čia dominavo tamsiai raudona spalva kuri man priminė kraują.
Ant tamsiai rudos spalvos sofos sėdėjo vyras ir gėrė kažką iš dailaus porcelianinio puodelio. Vargu ar tai buvo arbata. Tvirčiau įsikibau į vyro ranką ir troškau, kad jis nepaliktų manęs vienos, bet jis nuleido ranką ir aš suvokiau jog privalėsiu susidurti akis į akį su tikriausiai vienu galingiausiu vampyru. Kodėl Džekas mane čia atgabeno? Aš nebuvau kažkuo ypatinga. Aš net nebuvau medžiotoja.
- Jūsų didenybe, prince Elasai, atvedžiau jums panele Eidena.
- Puiku, labai gerai, Armani. Gali jau mus palikti.
- Žinoma, - vyras nusisuko ir po akimirkos pradingo.
Stovėjau sustingusi su ta bjauria suknele ir negalėjau nė krustelėti. Negana to, kad čia knibždėjo vampyrų, bet dar ir pakliuvau pas karališką šeimą. Nuostabu, gyva iš čia neištrūksiu, arba ištrūksiu negyva.