Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

13. Dalis

Vos tik grįžome į didžiulius namus, aš iššokau iš mašinos ir pasileidau prie durų. Jas iš karto atvėrė vampyras stovėjęs šalia, o aš nė nepažvelgusi jau lipau laiptais. Norėjau likti viena, turėjau išleisti skausmą kuris daužėsi mano viduje. Jis laužė mano kaulus, dusino iš vidaus ir neleido blaiviai mąstyti. Troškau jog tas skausmas pranyktų, norėjau jog viskas pagaliau pasibaigtų.

Vos atvėrusi kambario duris pasileidau į vonios kambarį. Užsidariusi paleidau šalta vandenį ir susmukau prie tamsios sienos. Nuleidusi kalvą pratrūkau. Nebegalėdama daugiau laikyti skausmo jį išleidau. Kūkčiojau kaip maža mergaitė netekusi visko. Buvau tokia pavargusi nuo visko, nuo skausmo kuris kiekvieną dieną augo kaip piktžolė manyje. Pavargau jog kas karta netekdavau žmonių kuriuos branginau. Iš pradžių Dorija, tada Džekas. Galiausiai tėvai su savo melu.

Šaltas vanduo krito ant mano galvos, o aš apsikabinusi kelius verkiau. Aš nebuvau stipri, aš nežinojau kaip gyventi bei susitaikyti praradus brangius žmones. Aš buvau tik paauglė kurios gyvenimas apvirto aukštyn kojoms. Skausmas didėjo, mane žalojo, gėrė iš manęs kraują, badė mano rankas, tyrinėjo mane lyg būčiau koks ateivis.

Mano mamą pavertė vampyre, o tėvas ją nužudė ir mane atidavė savo broliui. Jis nekentė manęs, jis bjaurėjosi manimi. Jo akyse tiek daug neapykantos jog troškau ištrinti tą vaizdą iš savo galvos. Kokia aš apgailėtina.

- Eidena, atidaryk duris. – Heidas stovėjo už durų, bet aš nenorėjau dabar jo matyti, nenorėjau nieko matyti ypač dabar kai buvau tokia pažeidžiama. Aš tik vaikas, ko jie iš manęs nori? Kad nužudyčiau vieną galingiausių vampyrų? Ir kaip aš tą turėčiau padaryti? Buvau tokia pat kaip ir žmogus ir tikrai ne stipresnė.

Nesulaukęs mano atsakymo jis atvėrė duris ir išjungęs vandenį pakėlė mane ant kojų. Drebėdama nuo šalčio nusukau akis nenorėdama į jį žiūrėti. Tačiau Heidas pastvėrė rankšluostį ir apglėbęs mane nusitempė į kambarį. Aš vos galėjau pati eiti, tarsi kojos pasidarė medinės.

Susmukau jo glėbyje, ir jis atsisėdęs ant žemės apkabino mane. Verkiau įsikibusi į jo marškinius nė akimirkai nesusimąstydama jog elgiuosi kvailai. Jis juk vampyras, tas kurių labiausiai neapkenčiau, bet jis su manimi elgėsi gražiai. Norėjau paklausti kodėl, juk jis nieko neprivalėjo daryti, o tuo labiau manęs guosti. Aš žmogus, tik žmogus, o jis vampyras.

Kai ašarų nebeliko tylėdama vis dar buvau prisispaudusi prie jo krūtinės. Jis tikriausiai visiškai nieko nejautė, tik taip galėjau paaiškinti jo elgesį. Juk Džekas elgėsi būtent taip. Jis sakė, jog mane myli, bet tai buvo tik prisiminimai, jis laikėsi įsikibęs jų. Jis nejautė nieko, bet Dorija. Ji atgavo žmogiškumą, o tai reiškia jog aš dar nepraradau savo geriausio draugo.

- Tau reikia persirengti sausais drabužiais, - ištarė jis ir aš atsargiai nuo jo atsiplėšiau. – Prieš paliekant tavo namus pagriebiau kelis drabužius.

Prie lovos gulėjo nedidelis krepšys. Atpažinau jį, sesuo man buvo paskolinusi ir jis tiesiog liko mano kambaryje. Linktelėjusi pagriebiau krepšį ir išverčiau turinį ant žemės. Heidas jau stovėjo ant kojų, o aš atsitiesusi nusivilkau permirkusią suknelę. Man nerūpėjo, kad jis stovi šalia ir žiūri į mane. Man nerūpėjo, jog elgiuosi netinkamai. Man daugiau niekas neberūpėjo nes mano gyvenimas buvo vienas didelis melas.

- Ką tu darai, Eidena? – pasisukau į jį ir gūžtelėjau pečiais. Heidas stovėjo už penkių metrų nuo manęs ir nenuleisdamas akių nužvelgė mane.

- Juk tu net ne žmogus, - sušnabždėjau girgždančiu balsu ir jis lėtai pradėjo artėti prie manęs su rankšluosčiu rankose. – Tu vampyras.

- Jei esu vampyras manai jog neturiu poreikių? – jis kilstelėjo antakį, o aš nurijau susikaupusias seiles. Nenorėjau dabar kalbėtis, nenorėjau, nes neturėjau jėgų. – Manai, aš negaliu jausti to paties ko ir tu? – jis stovėjo priešais mane ir švelniai nubraukė vieną plaukų sruogą į šoną. – Klysti. Mūsų pojūčiai stipresni, ne tik uoslė, matomumas, bet ir lytėjimas. – Jo pirštas nuslydo per mano krūtinę žemyn ir aš sulaikiau kvėpavimą. – Daugiau niekada taip nedaryk, ypač priešais vampyrą, supratai?

Jis užmetė ant manęs rankšluostį ir pasakęs jog grįš kai susitvarkysiu uždarė duris. Akimirką taip ir stovėjau nesuvokdama kas nutiko. Ką aš sau galvojau? Susmukau ant žemės ir suspaudžiau skaudančią galvą. Turėjau susiimti, negalėjau dabar palūžti. Skausmas kurį jaučiau neišnyks, jis visada liks, bet galėjau pabandyti tai ištverti.

Nusimečiau drėgnus apatinius ir apsimoviau sausais. Radusi džinsus ir tamsią palaidinę greitai užsivilkau ir atsigulusi į lovą suspaudžiau pagalvę. Mano tėvai dėl to nebuvo kalti. Jie mane užaugino, mane mylėjo kaip savo tikrą dukrą nors tokia ir nebuvau. Jie nenusipelnė mano pykčio ar neapykantos. Ne jie. Bet Meisonas. Jis dėl visko kaltas ir tai jog žinojo kur aš buvau visą mėnesį patvirtino jo jausmus man. Jis nekentė manęs. Tikriausiai aš priminiau jam Keitę. Jis atidavė mane savo broliui ir pareiškė jog negali į mane žiūrėti. Jog tai mano kaltė, kad ji mirė. Jis ją nužudė. Jis suvarė kuolą jai į širdį.

Heidas grįžo į kambarį ir atsisėdęs šalia ištiesė šokoladinį pyragą. Žvilgtelėjau į jo akis ir troškau jį užversti klausimais, bet nei vienas jų neišsprūdo iš mano lūpų. Dabar jaučiausi tokia apgailėtina jog mieliau būčiau susisukusi į kamuoliuką ir toliau gailėjusi savo gyvenimo.

- Tau nebūtina čia būti, - sušnabždėjau nusukdama galvą į langą. Kambarys skendo prietemoje, tik vienas šviestuvas prie stalo buvo įjungtas.

- Žinau, bet aš pats noriu čia būti.

- Kodėl? Patinka stebėti kokia apgailėtinai silpna esu?

- Ne, - atsakė jis ir aš išvydau gabalėlį pyrago prie savo lūpų. Žvilgtelėjau į jį ir paėmiau šakutę iš jo rankų. – Tu nesi apgailėtina. Tau teko daug ištverti per pastaruosius mėnesius. Ir tu vienintelė su kurią man smagu leisti laiką. – jis atsirėmė į mano pagalves ir aš paėmiau lėkštę su pyragu.

- Ar aš į ją panaši?

- Taip, labai, - ištarė jis ir aš įsidėjau į burną dar vieną didelį kąsnį. –Mano darbas tikrinti kitus vampyrus, prisilietęs žinau ar jie nepažeidė taisyklių. Su žmonėmis sunkiau. Aš matau ne tik kas nutiko per visą jų gyvenimą, bet ir jaučiu jų skausmą, girdžiu net ir tuo metu neišsakytas mintis ir neparodytas emocijas. Tai labai stipru.

- Ar jis nors kartą gailėjosi to ką padarė?

- Turėtum pati jo paklausti.

Suspaudžiau lūpas žinodama tik tiek jog nenoriu nė akyse matyti Meisono. Po visko ką jis padarė norėjau jį pati nušauti.

- Tai tu dirbi karalienei? – paklausiau nenorėdama daugiau galvoti apie Meisoną.

- Ji man gerai moka, - atsakė jis paimdamas iš manęs šakutę ir pakabindamas pyrago. Stebėjau kaip jis įsideda gabalėlį į burną ir sukramtęs gražino įrankį man. – Esu vienas iš tų kuriais ji pasitiki. Darau ko ji paprašo, o naktimis dirbu tikrindamas vampyrus.

- Turėdama tave šalia ji galėtų išeiti dieną ar ne?

- Ne, - papurtė galvą jis ir aš suspaudusi lūpas pažvelgiau  į jį. – Jeigu ją patikrintų kitas prižiūrėtojas  jai kiltų grėsmė susitikti su šmėklomis.

Linktelėjau ir užmerkiau akis. Mano galvoje sukosi dar koks šimtas klausimų, bet jaučiausi tokia pavargusi išsakyti savo mintis. Jaučiau kaip Heidas paima lėkštę ir atsistojęs padeda tikriausiai ant stalo. Kai atmerkiau akis jis stovėjo prie mano lovos galo ir susidėjęs rankas ant krūtinės atsargiai stebėjo.

- Ar ji tave pavertė vampyru? – sušnabždėjau, bet iš jo veido išraiškos negalėjau pasakyti apie ką jis galvoja.

- Ne, - atsakė jis. – Tai padarė šmėklos, - tai pasakęs jis priėjo prie durų. – Tau reikia pailsėti, rytoj nusileisk pusryčių žemyn.

- Kodėl jie pavertė tave vampyrų?

- Kad išlaikyčiau pusiausvyra tarp žmonių ir vampyrų. O dabar pailsėk, labanaktis, Eidena. – jis paskutinį kartą pažvelgė į mane ir išėjęs paliko vieną.

Turėjau persirengti naktiniais, bet vien mintis jog turėsiu atsistoti mane vargino. Apsiklojau antklodę ir susisukusi į kamuoliuką užmerkiau akis. Sudrebėjau ir giliai įkvėpusi pabandžiau nurimti. Kai pabusiu viskas atrodys nebe taip blogai kaip dabar. Visada taip būna. Man tik reikėjo laiko viską apgalvoti.