Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

32. Dalis

Kai pabudau gulėjau ant Heido. Akimirką tiesiog bandžiau suprasti kas nutiko ir jau norėjau aprėkti vaikiną jog jis vėl mano lovoje. Tačiau tuomet prisiminiau. Prisiminiau viską kas nutiko ir suvokiau jog geriau apsimesti miegančia. Tai nebuvo sapnas, aš pabučiavau Heidą, o jis prišnekėjo dalykų kurie privertė mane elgtis neapgalvotai. Po to susidūriau su Kloja, kuri bandė mane nužudyti. Vos išnešiau sveiką kailį. O tuomet jis prisipažino ką iš tiesų man jaučia. Heidas mane myli. Vampyras kuris mane išgelbėjo kuris kiekvieną dieną  savo laiką leido šalia manęs, man jaučia meilę.
Tai atrodė sapnas, gražus nepaprastas sapnas iš kurio nenorėjau pabusti. Blogiausia tai jog prisiminiau viską ką sakiau. Jis paklausė manęs ar aš norėčiau atiduoti savo gyvenimą, tapti tokia kaip jis ir aš atsakiau jog ne. Jog geriau mirsiu nei tapsiu pabaisa. Aš bijojau, jog jeigu atiduosiu savo žmogiškumą daugiau niekada jo nesusigrąžinsiu. Būsiu šalta kalė kuri įskaudins ne tik jį, bet ir visus kurie bus aplink mane. Visai kaip Džekas. Jo jausmai man nebebuvo tikri, tai tebuvo prisiminimas kurį jis laikė. Jeigu jis turėtų progą nuskriaustų visus kurie man brangūs tik tam jog parodytų jog gali. Nenorėjau tokia būti. Mintis jog įskaudinsiu Heidą mane draskė pusiau. Nenorėjau jog jis manęs nekęstų, jog manimi šlykštėtųsi. Jis buvo teisus, mudu niekada negalėsime būti kartu.
Pralėkė kelios minutės ir aš pagaliau nustojau galvoti kokia apgailėtina esu. Net nuoširdžiai pradėjau mąstyti apie savo gyvenimą. Ir ką galėčiau paaukoti dėl Heido.
Mano širdis pradėjo plakti greičiau kai suvokiau kur jog mano dešinė ranka guli ant jo nuogo pilvo. Mano koja ant jo, o galva ant šviesiaplaukio krūtinės. O dieve, dabar net sumirksėti bijojau. Jeigu patrauksiu ranką jis žinos, kad aš pabudusi. Tuomet man reikės atsitraukti, o aš nenoriu patraukti savo rankos nuo jo pilvo.
- Dar ilgai apsimetinėsi, kad miegi? – prabilo jis ir aš sulaikiusi kvėpavimą stipriai užsimerkiau. – Tavo pulsas pakito prieš kelias minutes, o širdis taip stipriai daužosi tavo krūtinėje jog net ir nebūdamas tavo kambaryje girdėčiau. – šūdas. Suspaudžiau lipas į ploną linija ir atsimerkusi pažvelgiau į jį.
- Atsiprašau, - sušnabždėjau ir jau ketinau patraukti ranką nuo jo pilvo, bet jis mane sustabdė.
- Nesakiau jog privalai patraukti savo ranką. Man patinka ten kur ji yra. Kaip jautiesi?
Jam patinka jog liečiu jo kūną? O dieve, aš tuoj išsilydysiu. Sunkiai įkvėpiau oro ir išdrįsau pajudinti savo ranką. Jo tamsūs marškiniai buvo susagstyti sagomis ir aš troškau jas visas atsegti. Būti paaugle tikrai sunku ypač kai siaučia hormonai.
- Aš galvojau, - sušnabždėjau nes bijojau jog mano balsas mane išduos. – Kai tu manęs paklausiai ar sutikčiau tapti nemirtinga.
- Ir? – jo ranka nuslydo ant mano nugaros ir švelniai pradėjo ją glostyti.
- Manau ką nors galėtume sugalvoti. – pati negalėjau patikėti jog taip sakau. – Turiu omenyje man vis dar septyniolika, aš noriu baigti mokslus, studijuoti universitete, nors prieš kelis mėnesius apie tai nė nebūčiau pagalvojusi. Gal po penkių metų, ar dešimties aš galėčiau. – galėčiau atiduoti savo mirtingą gyvenimą dėl tavęs, tačiau žodžiai taip ir nepaliko mano lūpų.
- Ne, - ištarė jis ir mano ranka sustingo ant jo pilvo.
- Ne? – pakėliau galvą ir pažvelgiau į Heidą. – Tu vakar manęs klausei ir aš maniau.
- Klausiau, bet nesakiau jog ketinu paversti tave vampyre.
- Tuomet kodėl?
- Norėjau žinoti ką apie tai manai, - jis pabučiavo mano kaktą ir pirštais švelniai nubraukė mano plaukus. – Net jeigu manęs ir maldautum nepaversčiau tavęs tokia.
Mane užliejo nusivylimas nors to jausti neturėčiau. Juk pati vakar aiškiai pasakiau jog to nenoriu, bet gal tai kalbėjo mano baimė. Aš negalėjau blaiviai mąstyti, stipriai susitrenkiau galvą. Ir kuo puikiausiai suprantu jog būdama žmogus negalėsiu būti su Heidu.
- Kodėl? – vėl padėjau galvą ant jo krūtinės ir mano pirštai nuslydo ant jo marškinių sagų. Vieną atsegusi slinkau toliau.
- Paklausk bet kurio vampyro kuris atgavęs žmogiškumą ko labiausiai norėtų. – jis padarė pauzę ir aš atsegiau dar vieną sagą. – Visi pasakys vieną ir tą patį, jog atiduotų ne mirtingumą už galimybę vėl būti žmogumi. Norint išgyventi reikia kraujo. Nebūtina gerti kiekvieną dieną, bet jis reikalingas. Privalai atsisakyti saulės nes negali išeiti dienos metu į lauką. Galia kurią privalai kontroliuoti nes kitaip nuskriausi nekaltus.
Jis nutilo, o aš baigiau atsegti paskutinę sagą ir patraukusi į šonus tamsią medžiagą švelniai perbraukiau per Heido krūtinę. Mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog vos galėjau susitvardyti. Aš tikrai jam nepadėjau. Svarsčiau kiek ilgai jis galės susivaldyti.
- Mira to puikiausias pavyzdys. Ją radau prieš du šimtus metų, visiškai atsitiktinai. – mano pirštai ir toliau braukė per jo kietą pilvą ir aš galėjau prisiekti jog išgirdau jo atodūsį. – Ją radau visiškai atsitiktinai, tik todėl jog sugalvojau patikrinti vieną iš keturių tuo metu stovėjusių vampyrų. Jis ją pavertė ir neišdėstė ką jai reikėjo žinoti. Jis ją paliko vieną, sutrikusią ir visiškai nenutuokiančią kas vyksta. Kai ją radau ji buvo jau nužudžiusi savo tėvus. – mano pirštai sustingo ir aš pažvelgiau į mėlynakį. – Pažadėjau jai padėti, o viskas ko ji norėjo, jog užbaigčiau jos gyvenimą. Ji savęs nekentė, šlykštėjosi savimi ir nenorėjo daugiau gyventi. Bet aš nepasidaviau. Pradėjau ją mokinti kaip maitintis. Jai buvo sunku, ji nesugebėjo sustoti ir nužudė merginą. Po to įvykio ji pradėjo badauti. Ji nenorėjo daugiau nieko sužeisti. 
- Ji neprarado žmogiškumo?
- Kai kurie jo nepraranda, bet tik retais atvejais. Mira visada buvo šviesi asmenybė. Pilna džiaugsmo, meilės ir šilumos. Tik viskas neteko prasmės jai virtus vampyre. Ji skaudžiai išgyveno kiekvieną mirtį. Tuos kuriuos netyčia nužudydavo. Po keliasdešimties metų ji susipažino su labai mielu vaikinu. Jie pradėjo draugauti, ir aš bandžiau jai pasakyti jog tokie santykiai niekur nenuves. Žinoma ji manęs neklausė. Viskas baigėsi ne taip kaip ji įsivaizdavo.
- Kas nutiko?
- Mira netyčia jį nužudė. Apimta aistros ji nustojo galvoti bei kontroliuoti savo veiksmus. Ji netyčia jam nusuko sprandą. Vampyrams neturintiems žmogiškumo yra kur kas lengviau kontroliuoti savo veiksmus nes jie nejaučia to paties kaip tie kurie turi.
Prisiminiau Džeką, prisiminiau jo bučinius ir kaip atsargiai jis su manimi elgėsi. Taip pat Markas. Jis galėjo mane ne vieną kartą nuskriausti, bet dabar pagalvojus jo judesiai, jo prisilietimai buvo šalti, be jokių emocijų ar jausmų.
- Jeigu Mira galėtų, atiduotų viską jog vėl būtų žmogumi. Mes galime būti tik su savo rūšimi. Net ir dabar man sunku tau atsispirti. Nes žinau jog galiu tave sužeisti. Aš niekada neleisiu tau tokia tapti, nes žinau jog už tai manęs nekęsi, o tuomet sunaikinsi ir save. Ir jeigu tapusi vampyre neteksi žmogiškumo, o po kurio laiko jį atgausi, nekęsi savęs dar labiau. Dabar supranti?
Jis buvo teisus, aš supratau ir tai buvo taip neteisinga. Norėjau jog būtų kitas pasirinkimas. Kitoks, toks jog abu būtume patenkinti ir laimingi. Tačiau jo nebuvo.
Pajutau kaip emocijos pradeda mane graužti iš vidaus. Žinojau jog kai nužudysiu princą mūsų keliai išsiskirs ir aš daugiau niekada jo nebepamatysiu.
- Apie ką galvoji? – paklausė jis ir aš giliai įkvėpusi vėl pradėjau pirštais braukyti per jo krūtinę.
- Jog norėčiau tave pabučiuoti.
- Prasta mintis.
- Bijai jog sužeisi mane taip pat kaip ir ją? Alesandra?
- Tarp manęs ir jos nebuvo nieko romantiško, - nusijuokė jis. - Bent jau iš mano pusės.
- Ką turi omenį?
Heido ranka tvirčiau suspaudė mano nugarą, bet aš stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Nenorėjau jog jis visiškai nuo manęs atsitrauktų. Nežinojau kaip reikės su tuo gyventi, bet ketinau kažką sugalvoti jog bent kurį laiką mudu būtume drauge. Net jeigu jis mane užgaus, neketinau taip paprastai jo paleisti.
- Prieš aštuoniasdešimt ketverius metus, sustabdėme vieną krovinį. Ketinau patikrinti vampyrą ir jis pasileido bėgti. Jie visada bėga kai žino jog nuo manęs neprasprūs nė viena detalė. Ir neklydau, sunkvežimyje buvo apie dvidešimt vaikų, nuo šešerių iki keturiolikos metų. Kraujo donorai.
- Vaikai? – pasibaisėjusi išplėčiau akis ir šviesiaplaukis linktelėjo.
- Kartu su kitais grąžinome vaikus šeimoms, o tų kurių neradome palikome prieglaudoje, išskyrus Alesandrą. Jai buvo vienuolika metų. Turėjau ją palikti prieglaudoje, bet nuo tos dienos kai ją išgelbėjau ji buvo prie manęs prilipusi. Nusprendžiau jai suteikti šansą, gyvenimą kurio ji nusipelnė.
- Tu ją priglaudei?
- Taip, ji buvo labai protinga ir smalsi. Greitai išsiaiškino kas esu ir ką galiu ir ji manęs nebijojo. Ji man buvo kaip dukra, taip ir turėjo būti, bet aš net nežinau kada jos jausmai man pasikeitė. – jis švelniai perbraukė pirštais per mano galvą, o aš ir toliau braukiau per jo krūtinę. – Ji buvo penkiolikos kai pirmą kartą mane pabučiavo. Tai tebuvo pakštelėjimas į lūpas ir aš to nesureikšminau, bet vėliau pastebėjau ir kitus ženklus.
- Kokius? – pasidomėjau nes man buvo smalsu.
- Žiūrint filmus ji visada prie manęs prisiglausdavo, jos rankos atsidurdavo ten kur dabar yra tavo. – sustingau ir pajutau kaip mane išmuša raudonis. – Ji ne viena kartą bandė mane pabučiuoti, bet tuomet su ja pasikalbėjau ir leidau jai suprasti jog nieko nebus. Tuomet ji pirmą kartą paprašė manęs jog ją paversčiau vampyre.
- Ir?
- Atsisakiau. Ji kurį laiką su manimi nesikalbėjo, bet vėliau atsileido. Aštuoniolikos ji vėl paprašė, bet man atsisakius kilo barnis. Ji pabėgo iš namų ir gatvėje ją užpuolė. Jaučiausi labai blogai. Siūliau ją pamokyti apsiginti, bet ji atsisakydavo pareiškusi jog aš visada būsiu šalia jos ir jai mokėti apsiginti nereikia. Dvidešimt penkių ji ištekėjo. Tas vaikinas ją tikrai labai mylėjo, o ji su juo elgėsi kaip su šiukšle. Jis darė viską ko ji troško, o ji tik bandė man sukelti pavydą. Po trijų metų Alesandra jį paliko ir vėl grįžo pas mane maldaudama paversti ją vampyre.
- Atsisakei ar ne? – žinojau, ką jis atsakys, bet vis tiek norėjau tai išgirsti.
- Taip, ir kiekvieną kartą vis labiau jaučiau jos neapykanta man. Bet galėjau su tuo gyventi. Metai bėgo, o ji vis labiau neapkentė manęs ir savęs. Kaltino jog aš išvaisčiau jos grožį, jog jos draugės laiko mane jos sūnumi, o galiausiai pradės laikyti anūku. Tu net neįsivaizduoji kaip siaubingai jaučiausi. Norėjau jai duoti tokį gyvenimą kurio toje prieglaudoje ji niekada nebūtų turėjusi.
- Ji savanaudė, - ištariau tyliai ir pasijutai būtent tokia pati.
- Savanaudis buvau aš nes maniau, kad darau gera. Kai jai sukako keturiasdešimt aštuoni ji nusižudė.
- Man labai gaila. – atsitraukiau nuo jo ir atsisėdau ant Heido kelių. Mano rankos buvo ant jo krūtinės ir aš norėjau šią akimirką jį pabučiuoti, bet nujaučiau jog jis man to neleis. – Žinau, kad bijai mane nuskriausti, žinau, kad mudu vargiai galėsime būti kartu. Bet prašau vieno. – mano balsas užlūžo ir man teko giliai įkvėpti jog sulaikyčiau ašaras. – Noriu žinoti koks tai jausmas, net jeigu tai trūks tik kelias savaites, ar mėnesius. Leisk man tuos mėnesius būti su tavimi.
- Eidena, - jis švelniai papurtė galvą ir jo rankos atsidūrė ant mano klubų.
- Aš stipri, ir tu tai žinai. Leisk man tai patirti. Turėti tuos gražius prisiminimus. Daugiau nieko tavęs neprašau. Žinau jog po visko tu išvyksi ir galbūt mudu daugiau niekada nebesusitiksime, bet aš noriu tave prisiminti ir tai ką tau jaučiu.
Maniau jis mane atstums. Paprieštaraus ar bent jau bandys ginčytis. Tačiau tuomet jis mane pabučiavo.