Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

23. Dalis

Nepamenu kada užmigau, bet kai atmerkiau akis buvo rytas. Kelias sekundes spoksojau į lubas kai galiausiai pasukau galvą į šoną ir išvydau Heidą. Vaikinas gulėjo mano lovoje, šalia manęs, ir tuo pačiu pernelyg toli. Išplėtusi akis išsižiojau, bet tuomet akimirksniu užsičiaupiau. Norėjau jį aprėkti, bet tuo pačiu ir ne.
Suspaudžiau lūpas į ploną linija ir stebėjau šviesiaplaukį kuris susidėjęs rankas už galvos nė nepažvelgė į mane. Jis jau žinojo, kad esu pabudusi, žinojo jo dabar spoksau į jį negalėdama pratarti nė žodžio.
Turėjau kažką pasakyti, bet mano burna atrodė tokia išdžiūvusi, o liežuvis sustingęs. Galėjau tik kvailai spoksoti į jį. Aš idiotė, tikrų tikriausia kvailė, bet mano širdis taip stipriai trankėsi krūtinėje jog bijojau kažką pasakyti kvailo. Visai tada kai buvau vienuolikos metų ir man reikėjo prieš visą mokyklą dainuoti. Bijojau jog apsikvailinsiu ir visi iš manęs juoksis, bijojau jog jie užgaus mano jausmus. Dabar jaučiausi panašiai, nes bijojau sužinoti ką iš tiesų apie mane galvoja Heidas.
- Tu į mane spoksai, - Heidas pasuko galvą ir jo lūpų kampučiai pakilo į viršų.
- Aš tik norėjau būti tikra jog tu kvėpuoji, - išlemenau ir sumirksėjusi pakilau iš lovos. – Ką čia darai?
- Laukiau kol pabusi.
- Galėjai laukti už durų, - priėjusi prie spintos ištraukiau džinsus ir pilką palaidinę ilgomis rankovėmis. – Kokie šios dienos planai?
- Aplankysime tavo tėvus, karalienė užsiminė jog su tavimi kalbėjosi.
- Nuostabu, - atsidusau ir priėjau prie vonios durų. – Duok man valanda.
Heidas neatsakė todėl daugiau nelaukdama užtrenkiau duris ir palindau po karštu dušu. Idiotė, idiotė, idiotė. Kas su manimi negerai? Suspaudžiau kumščius ir tik tada prisiminiau užrištą delną. Letai nurišusi jo marškinių skiautę pažvelgiau į susitraukusią žaizdą.
Neturėjau jam duoti savo kraujo, jis buvo teisus. Jam galėjo duoti bet kuris kitas atvykęs žmogus, bet aš pati pasisiūliau. Tai tik dėl treniruočių, jis padeda man aš jam.
O dieve, aš jį noriu pabučiuoti. Ir ne tik pabučiuoti.
Stipriai suspaudusi lūpas išjungiau vandenį ir stengiausi nusiraminti. Turiu nurimti kitaip jis pamatys jog kažkas ne taip.
Apsirengusi išsidžiovinau plaukus ir grįžau į kambarį. Heidas buvo ten kur jį ir palikau, ant savo lovos. Jis vartė vieną iš paliktų žurnalų ir visiškai nekreipė dėmesio į mane. Gerai, nes dabar vargiai būčiau galėjusi atsakyti į jo klausimus. 
Kai buvau pasirengusi, vampyras akimirksniu atsirado prie durų ir jo veide atsirado šypsena. Dieve, kaip nekenčiau kai jis taip greitai judėdavo.
Šiandien namuose buvo tylu, net atrodė jog visi vampyrai pakratė kojas arba užsidarė dienos metu į karstus. Būtų gerai, tada tik reikėtų juos užkalti ir padegti. Deja, jie buvo kur kas panašesni į žmones nei kas nors pagalvotų. Jie turėjo tokius pat poreikius, tik norint išgyventi jiems reikėjo papildomo kraujo.
- Kaip tavo delnas? – man įsėdus į automobilį jis atsargiai pažvelgė į mane ir aš parodžiau jam savo ranką.
Likusią kelio dalį abu tylėjome. Fone grojo kažkokia roko grupė, o aš vis labiau nerimavau. Nemačiau tėvų nuo tos dienos kai sužinojau tiesa apie save. Nežinojau kaip turėčiau į juos kreiptis, ką turėčiau pasakyti, bet tuo pačiu norėjau įsitikinti jog jiems viskas gerai. Aš juos mylėjau, jie mane užaugino ir leido būti jų dukra.
Atrėmiau galva į langą ir giliai įkvėpiau. Viskas bus gerai, turi būti.
Kai įvažiavome į miestelį man pradėjo prakaituoti pirštai. O kas jeigu ten bus ir Meisonas? O kas jeigu jis bandys mane jėga atplėšti nuo Heido? O kas jeigu...
- Tu dar gyva? – vaikinas bakstelėjo man į petį ir aš krūptelėjusi atsisukau į jį. – Juk ne į laidotuves tave vežu.
- Nejuokauk taip, - burbtelėjau ir užmerkusi akis giliai įkvėpiau. – Ar tu turėjai tėvus?
- Kas čia per kvailas klausimas? – pradėjo juoktis jis. – Juk ne iš kiaušinio išsiritau.
- Žinau bet, - sumirksėjau suvokusi kaip kvailai nuskambėjo mano klausimas. – Ar prisimeni juos?
- Nepamenu jų veidų. Jie mirė labai seniai, bet žinau jog buvau panašus į mamą. Turėjau dar dvi seseris. Herina ir Hraja.
Jam sustojus kažkodėl ištiesiau pirštus ir spustelėjau jo ranką. Heidas iš karto pažvelgė į mane ir aš pasijutusi nepatogiai akimirksniu nuo jo atsitraukiau ir atidariau dureles.
Vėl buvau namuose. Tas pas kiemas, net tėčio automobilis. Jie buvo namuose, žinojau dar net nepriėjusi prie durų.
Heidas buvo prie manęs. Jo ranka nusileido ant mano pečių ir aš lėtai patraukiau prie durų. Turėčiau pasibelsti ar užeiti? Ar čia vis dar buvo mano namai?
Nedrįsau jų pati atidaryti, todėl dar man nespėjus persigalvoti ir pabėgti, Heidas nuspaudė turų skambutį. Sulaikiusi kvėpavimą laukiau. Ilga minutė, o gal tik kelios sekundes. Bet kai durys atsidarė ir aš išvydau tėtį pasijutau lyg būčiau gavusi šlapiu skuduru per veidą.
Jis atrodė pavargęs.  Po akimis juodavo dėmės, plaukai susivėlę, o barzda kaip kelios savaitės neskusta. Jo marškiniai buvo susilamdę ir aš galėjau užuosti alkoholio kvapą.
- Tėti? – sušnabždėjau nežinodama ką daryti toliau. Ar man vertėtų jį apkabinti, o gal turėčiau išeiti? – Aš.
- Eidena, - jis keliais dideliais žingsniais atsidūrė prie manęs ir apkabinęs pabučiavo mano galvą. Pajutau kaip pradeda kauptis ašaros ir viena po kitos nusirito skruostais žemyn. – Man labai gaila, atleisk mums. Turėjome tau pasakyti tiesą, bet bijojome jog...
- Viskas gerai, - ištrūkusi iš jo gniaužtų nusivaliau drėgnus skruostus. – Aš nepykstu, jau nebe. Man tik reikėjo laiko.
- Ką jis čia daro? – tėtis akimirksniu mane pastūmė už savęs ir ketino savo kūnų apginti nuo vampyro.
- Jis su manimi, - atsitraukiau nuo tėčio ir žengiau prie Heido.
- Galiu palaukti automobilyje. – pasiūlė ir jis ir aš buvau tikra jog tėtis būtų sutikęs.
- Pasilik. Tėti, jis nieko tau ar mamai nepadarys.
Tėtis atsipalaidavo ir linktelėjęs mus nusivedė į virtuvę. Mama pamačiusi mane pravirko, bet greitai susitvardžiusi pasiūlė prisėsti ir kartu papusryčiauti. Tuo tarpu tėtis nuėjo susitvarkyti. Mama mane užvertė klausimais. Klausė ką veikiu, ar esu saugi, kaip mokykloje sekasi.
Nespėjau atsakinėti į jos klausimus kai ji užversdavo naujais. Grįžęs tėtis atsisėdo priešais mus ir nustebinęs mane, ištiesė Heidui kavos puodelį.
- Eidena, noriu, kad žinotum, - ištarė tėtis ir mama priėjusi prie jo spustelėjo pečius. – Tu tapai mūsų dukra tą pačią akimirką kai paėmiau tave ant rankų. Nieko tau nesakėme, nes nenorėjome jog taptum šio siaubingo pasaulio dalimi. Tai ką padarė Meisonas buvo neteisinga. Medžiotojai turi paklusti taisyklėms, o jis jų niekada nepaisė. Norėdamas apsaugoti tave ir Dorija, turėjau nustoti būti medžiotoju.
Linktelėjau visiškai jį suprasdama. Tai ką jis dėl manęs padarė buvo nuostabu. Net neturėjau žodžių kaip tą nupasakoti, bet džiaugiausi jog jis ir mama mane visada mylėjo ir mylės lyg būčiau jų.
- Turėjau susiprotėti jog Meisonas nieko nedarys. Kai pranešė, kad tave pagrobė Džekas jis jau leido mums suprasti, kad esi negyva arba tapai viena jų. Jis sakė, jog vis dar tavęs ieško, mes nežinojom, - jis papurtė galvą ir sunėręs pirštus giliai įkvėpė. – Jeigu tik būčiau nutuokęs kur esi, būčiau tą pačią akimirką surinkęs žmones ir ten įsiveržęs.
- Ir būtum miręs, - pirmą kartą prabilo Heidas. – Nieko asmeniško, bet net ir man su komanda nebuvo lengva ten patekti.
- Dėkoju, jog išgelbėjai mano dukrą, bet aš nesu bejėgis. Gal ir nebesu medžiotojas, bet buvau mokomas tokiu būti nuo pat mažens ir turiu daugiau ryšių nei Meisonas kada nors turės. Aš būčiau ją ištraukęs ir nesvarbu kiek man tai būtų kainavę.
Atsistojusi priėjau prie tėvų ir abu juos apkabinau. Džiaugiausi jog Heidas mane čia atvežė. Jeigu ne jis tikriausiai taip niekada ir nebūčiau pasiryžusi čia atvažiuoti.
Nors ir kaip norėjau pasilikti ilgiau, bet turėjau treniruotę bei pabaigti daryti namų darbus jog sekmadienį galėčiau pasimėgauti laisve. Pažadėjau tėvams atvykti kita savaitgalį, ir vyliausi jog nesutiksiu Meisono. Pasirodo tėtis jį išspyrė iš namų tą patį vakarą kai sužinojau tiesą. Dabar niekas nežinojo kur jis yra, ir žinoma ką veikia. Jis priklausė policijai, ir medžiotojams, nujaučiau jog turi pakankamai daug vietų kur apsistoti.
Net nebūčiau galėjusi patikėti jog po susitikimo su tėvais taip gerai jausiuosi. Visa kelia iki namų šypsojausi nes bent jau vienas dalykas grįžo į savas vėžes, mano santykiai su tėvais.